Pokalbis apie intensyvų profesinį laikotarpį ir būsimą spektaklį su D. Griniu įsiterpė pertraukoje tarp repeticijos blokų.

– Kaip apibūdintumėte šitas dienas, šias savaites – kaip priimate tekusį dėmesio sprogimą?

– Iš tiesų nelabai yra kada apie tai galvoti, jaučiu, kad įsijungė automatinis režimas: repetuoju Klaipėdoje, tada sėdu į autobusą ir važiuoju į interviu Vilniuje, dar ten suvaidinu spektaklyje ir vėl grįžtu į repeticijas Klaipėdoje. Šiaip repeticijos būsimam spektakliui man pirmame plane ir jos mane labai įžemina. Esu pavargęs, bet taip pat esu labai susimobilizavęs, jaučiu, kad viskas pasireikš po premjeros. Dabar jau matau finišo tiesiąją ir esu susitelkęs į ją.

O kalbant apie „Pietinia kronikas“ premjerą – smagu sulaukti tiek dėmesio, niekada nesu gavęs tiek daug žinučių, dabar kasdien po kokį penkiasdešimt ir jose žmonės džiaugiasi filmu. Man pačiam labai malonu, kad žiūrovai mini, jog tikėjosi nueiti ir gerai pasijuokti, bet pažiūrėję išėjo iš salės suspausta širdimi. Jaučiu, kad vyksta kažkoks keistas reiškinys, šis filmas visus apjungė.

– „Pietinia kronikas“ yra odė jaunystei, bet ir odė 90-iesiems bei jų mitologijai. Pats esate kitos kartos žmogus, kaip matėte 90-uosius ir savo personažą juose?

– Esu gimęs 1998 m. Man atrodo, kad 90-ieji buvo šiek tiek laukinis laikas, šiek tiek baisus laikas, kuomet nežinia, kas tikra ir realu, kur fufliakas ir kur originalas, laikas, kai dairaisi per petį, kai daug didesnis nusikalstamumas, bet taip pat ir daug daugiau laisvės, kad net neaišku, ką su ja daryti.

Kalbant apie „Pietinia kronikas“ premjerą – smagu sulaukti tiek dėmesio (...) Malonu, kad žiūrovai mini, jog tikėjosi nueiti ir gerai pasijuokti, bet pažiūrėję išėjo iš salės suspausta širdimi. Jaučiu, kad vyksta kažkoks keistas reiškinys, šis filmas visus apjungė.

Bet kurdamas savo vaidmenį žiūrėjau ne į istorinį kontekstą, o į žmogų, galvojau apie save tokio amžiaus, juk mūsų kūnai, visi mes, veikiam vienodai. Mes visi pereinam per pirmus kartus, per nežinomybę, visi kamuojamės su ateities klausimu. Buvo įdomu grįžti į laiką, kai visi tie pojūčiai man buvo aštriausi ir tikriausi. Taip, kažkas labai gražiai pasakė, kad filmas yra odė jaunystei, tad džiaugiuosi, kad ir savo jaunystę pavyko įrėminti jame.

– Kine įkūnijote paauglį, o būsimoje premjeroje teatre pasirodysite kaip Oskaras, labai neįprastas bendruomenę vienijantis personažas iš mažo miestelio. Kaip jį apibūdintumėte pats, kokios jo savybės labiausiai imponuoja?

– Spektaklio medžiaga nuostabi, kai perskaičiau „Mane vadina Kalendorium“, pasirodė, kad šis kūrinys yra labai reikalingas. Jis kalba apie dalykus, kurių mums labiausiai trūksta. Romane yra ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško, jame sakoma, kad žmogaus gyvenime svarbiausia trys dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė, o iš visų jų svarbiausias – meilė. Man atrodo, to pasaulyje šiuo metu labiausiai ir trūksta. O pats Oskaras tikrai kitoks. Šiuo metu gaunu nemažai didelių vaidmenų ir pastebiu, kad jie visi turi savyje kažką labai savito, bet po tuo slypi didelis tikėjimas, šviesos ir meilės ieškojimas. Būtent tuo Oskaras man ir yra įdomus. Eidamas savo gyvenimo keliu, visiškai nesąmoningai jis tampa bendruomenę apjungiančia ir aplinkinius gelbėjančia figūra. Jis suburia miestelio vienišius ir atstumtuosius, tą darydamas auga ir pats. Priartėti prie kitų jam padeda tai, kad jis niekada neteisia aplinkinių, priima juos tokius, kokie jie yra. Skaitydami knygą suprantame, kad nors ji neįvardijama, Oskaras turi kažkokią diagnozę, bet nepaisant jos jis atrodo sveikiausias, kyla mintis, kad tokiems žmonėms kaip jis turėtų priklausyti pasaulis. Jo siela tyra ir nesutepta. Ir man tai didelė užduotis, labai sunku suvaidinti visiškai tyrą, nesuteptą žmogų.

Džiugas Grinys. Partnerio nuotr.

– Kaip bandote susidoroti su šia užduotimi, kaip ieškote Oskaro savyje?

– Man svarbūs keli dalykai. Stengiuosi perimti jo mąstymo būdą ir tą bandau pasiekti dirbdamas su tekstu, pavyzdžiui, knygoje yra epizodas, kad Oskaras pasiima telefonų knygą, surenka bet kokį numerį iš jos ir kalba su atsiliepusiaisiais. Repeticijų metu darėme įdomų pratimą, aš skambinu ir nežinau, kuris iš personažų atsilieps, jiems atsiliepus mano užduotis – kuo ilgiau palaikyti pokalbį. Jie pasakoja savo istoriją, o aš turiu reaguoti kaip Oskaras, tad jei kažkas sako, kad smarkiai gėrė ir jam buvo balti arkliai – Oskaras tai priims tiesiogiai, teirausis, kaip pas kažką bute gali tilpti balti arkliai, iš kur tas žmogus gavo baltų arklių ir pan.

Kitas dalykas – stengiuosi nuoširdžiai susirūpinti kiekvienu personažu, su kuriuo kontaktuoju scenoje, stengtis padėti ir įsiklausyti. Kadangi jis mažai kalba su aplinkiniais, man atrodo, kad jis moka nepaprastai gerai į juos įsiklausyti.

– Repeticijų metu buvo ir neįprastas epizodas – susitikote su pačiu knygos autoriumi. Ar jums tai buvo naudinga, ką iš to pasiėmėte darbui su savo Oskaro kūrimu?

– Knyga apie Andrį, ji jam padėjo išgyventi, jį išgelbėjo. Jo pasakojimai susitikimo metu mums padėjo suprasti, kur yra visa ko šaknys, iš ko viskas atsirado. Jis papasakojo ir istorijas apie kai kuriuos tikrus personažų prototipus, situacijas, knygoje, aišku, visa tai transformuota. Mums, aktoriams, šis susitikimas buvo nepaprastai naudingas.

Tai ne pirmas kartas, kai darbe susitinkame su tekstų autoriais, tose pačiose „Pietinia kronikose“ dirbome su Rimantu Kmita. Jei tik yra galimybė kuriant sutikti autorių – nuostabu. Kita vertus, yra ir pavojaus, kad jei autoriaus įsitraukimas bus labai didelis, pavyzdžiui, jei dramaturgas stato savo pjesę, jis labai aiškiai žinos, kaip kas turi atrodyti, tuomet gali dingti aktorių ir režisieriaus patiriamas teksto dekodavimo džiaugsmas.

Šįkart labai gražus laukimas, man įdomu, kaip žiūrovas priims tokį šviesų spektaklį. Jeigu jis surezonuos taip, kaip skaitytojus paveikė A. Kalnozols knyga, bus labai gerai.

– Kaip įvardintumėte, kas didžiausias šio spektaklio proceso iššūkis jums pačiam?

– Tekstas. Tai 50 puslapių monologas. Šiuo metu būtent tai sunkiausia, bet jau beveik visą moku.

– Šis spektaklis ir pirmas jūsų darbas su režisieriumi Elmārs Seņkovs?

– Taip, man labai patinka, kad šis režisierius labai gerbia aktorius, be to, sukuria tokią kūrybinę žaidimo aikštelę, kurioje mums visiems labai smagu žaisti ir pats dalyvauja tame žaidime.

Man labai patinka ir tai, kad Elmaras turi puikų humoro jausmą. Jaučiasi, kad jam šis spektaklis labai svarbus, jis žino, ką nori juo pasakyti ir dirbdami kartu atrandame vis daugiau svarbių dalykų jame.

– Klausantis atrodo, kad ir jums šis spektaklis svarbus, Oskaras svarbus, užčiuopiate, kada pradėjote taip jausti?

– Turbūt po susitikimo su Andriu, kai pamačiau, kaip šis romanas, jo rašymas jam padėjo. Atsirado mintis, kad ir spektaklis, kurį šiuo metu kuriame, taip pat gali turėti panašų poveikį žiūrovui bei mums patiems, jį kuriantiems. Tai supratus, visas procesas įgavo dar didesnį svorį, vertę.

– Iki premjeros liko visai nedaug, paprastai tas laikas kupinas įtampos – ar galvojate apie būsimą spektaklio susitikimą su žiūrovas?

– Šįkart labai gražus laukimas, man įdomu, kaip žiūrovas priims tokį šviesų spektaklį. Jeigu jis surezonuos taip, kaip skaitytojus paveikė A. Kalnozols knyga, bus labai gerai.

Man šis spektaklis svarbus, dėl to dar labiau laukiu premjeros. Jaučiu jame panašias temas kaip ir „Pietinia kronikose“, visa mano kūryba eina panašia linkme, džiaugiuosi dėl to.

„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklis kuriamas pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Spektaklyje vaidina: Džiugas Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.