Teatrui save pašventęs dailininkas pasakoja, kad jo darbe svarbiausia numatyti žiūrovų reakciją, o smagiausia būna sulaukti jų atsiliepimų. Tačiau žvalgytis atgalios jis nėra linkęs.  

– Kokios vizualinės kalbos ieškojote pirmajai trilogijos operai – „Bulvinei pasakai“?

– Tiesiog norėjosi kažko radikaliai naujo scenovaizdyje, kostiumuose, personažų įvaizdžiuose – to, ko tuo metu lietuviškame teatre vaikams dar nebuvo. Konceptualių sprendimų paieškos, siekiant naujos estetikos,  buvo ilgos.

Piešiant „Bulvinės pasakos“ kostiumus nutiko tokia istorija. Sukurtus eskizus rodžiau savo mamai - jai buvo įdomu ir smalsu, į ką viskas išvirs. Deja, premjeros ji nebesulaukė... Mintyse pasižadėjau šį savo darbą dedikuoti jai. Kai vėliau šį spektaklį nominavo ir  įvertino „Auksiniu scenos kryžiumi“, džiaugsmą ir palaikymą tarsi pajutau iš dangaus – ten, kur jau buvo mano mama.

– Ar nūdienos vaikams vis dar reikia pamokančių istorijų: tokių, kuriose rungiasi gėris ir blogis?

– Manau, šiuolaikiniams vaikams teatre svarbesni bei aktualesni ne nuotykiai, o santykiai tarp veikėjų, jų emociniai ir psichologiniai ryšiai.

– Spektaklių statytojai po premjerų neretai atsidūsta: „jei kurčiau dabar, tai daryčiau kitaip“. Ar jums taip būna?

– Net nežinau. Turbūt ne, nes nesu linkęs žvalgytis atgal.

– Ar skaičiuojate, kiek pastatymų jau teko sukurti? Kaip tai prasidėjo?

– Virš šimto. O prasidėjo nuo ketvirto kurso peržiūrų, į kurias atėjo režisierius Jonas Vaitkus ir, peržiūrėjęs darbus, pasiūlė dirbti prie naujai statomo spektaklio.

– Niekada neabejojote savo profesijos pasirinkimu?

– Su šia profesija susigyvenau, todėl dėl pasirinkimo ar gyvenimo būdo jau seniai nekvaršinu sau galvos.

– Kiek jūsų darbą įtakoja teatro finansinės galimybės?

– Man svarbiausia rasti netikėtą sprendimą, kuris „užkurtų“ būsimo spektaklio kūrybinį procesą, o visa kita -antraeiliai dalykai. Nors geras finansavimas niekad netrukdo.

– Kuriate scenografiją Lietuvos ir užsienio teatruose. Įdomu būtų sulaukti Klaipėdos ir kitų teatrų palyginimo...

– Klaipėdoje daugiau oro.

– Gera scenografija pagal A. Šimonį yra...

– ...horizontas, kai vanduo susilieja su dangumi ir nesimato nei kraštų, nei ribų.

– Esate ir šviesų dailininkas: kokia šios profesijos esmė?

– Meilė muzikai, poezijai ir erdvei.

– Daug dėmesio skiriate dekoracijų mobilumui?

– Viskas priklauso nuo bendro idėjinio sprendimo, kokį spektaklį statome. Kartais statiška ir nefunkcionali scenografija irgi gali turėti keistą, netikėtą, įtaigų poveikį.

– Ką manote apie pastatymus netikėtose erdvėse?

– Man artimesnė tradicinė teatro dėžutė, teatras su prosceniumu. Tačiau netikėtos erdvės išprovokuoja netikėtus sprendimus.

– Ar naujosios technologijos sparčiai užkariauja sceną?

– Scenografija ir technologijos jau yra tarsi sinonimai, be jų niekaip.

– Visuomenė ir jūs: kas prie ko derinatės?

– Į aplinkinių nuomones įsiklausau, o lemiamą ir nebūtinai kompromisinį sprendimą priimu pats.

– Esate nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Ar jums tai svarbu?

– Anksčiau tai būdavo labai svarbu, tačiau dabar tapo vertingesnė žiūrovų reakcija, jų atsiliepimai, kritika ir palaikymas.

– Kūryba laisvalaikiu?

– Piešimas, tapyba.

– Mėgstamiausia frazė?

– Ir vienas mūšio lauke – karys (juokiasi).

Biografija

Gimė 1976 m. rugsėjo 26 d. Kaune. 2000 m. baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje (magistro laipsnis). 1999 m. stažavosi Estijos dailės akademijoje, 2000–2001 m. – Švento Martino koledže Londone. 2001–2004 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje. Kuria scenografiją ir kostiumus teatro spektakliams.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kurti pastatymai:

„Paryžiaus katedra“ (2005) – scenografas

„Šikšnosparnis“ (2006) – scenografas

„Bulvinė pasaka“ (2007) – scenografas, kostiumų dailininkas

„Vienos kraujas“ (2008) – scenografas

„Veronika“ (2009) – scenografas, šviesų dailininkas

„Makaronų opera“ (2014) – scenografas, kostiumų dailininkas

"Žvaigždžių opera" (2018) – scenografas, kostiumų dailininkas

ir kituose...