Klaipėdoje besiglaudžiantys nuo karo nukentėję ukrainiečiai rinkosi pamatyti dokumentinį filmą „Stiprus, kaip žemė“.

Salėje vyravo įvairios emocijos. Vieniems šis filmas suteikė vilties, kitiems sukėlė jautrių, širdį veriančių jausmų.

Kaip teigė renginio organizatorė Larysa Sydorenko, šis filmas ne apie įvykius iš fronto, o žmones, kurie, nepaisydami karo veiksmų, grįžta į miestus ir gyvenvietes, nukentėjusius nuo okupantų atakų.

Čia sugrįžę žmonės iš to, kas liko, stato ir kuria savo gyvenimą iš naujo.

Filmo herojai – ukrainiečiai, suniokotoje tėvynėje bandantys atsitiesti nuo sukrėtimų, atkurti tai, ką sugriovė ir tebegriauna Rusijos kariuomenė.

Juostoje nuolat skambėjo viltingi žodžiai: „Mes buvome stipri ir turtinga valstybė, tokia ir vėl būsime.“

Šia dokumentine juosta parodoma, kokie stiprūs ir vieningi tapo Ukrainos žmonės katastrofos akivaizdoje, todėl nekeista, kad jų širdys šiuo metu plaka tarsi vienu ritmu.

Salė buvo beveik pilna. Filmo metu žiūrovų akyse neretai suspindėdavo ašaros, kartais veidus nušviesdavo šypsenos.

Premjerai pasibaigus, žiūrovų paprašyta išsakyti nuomonę. Klaipėdiečiai neslėpė, kad filmas išties sukrečiantis, labai jautrus, bet tuo pat metu ir suteikiantis vilties.