Šį šeštadienį klaipėdiečiai buriami į popietę, skirtą Kūčių ir Kalėdų stalo tradicijai.

Apeiginė Kūčių vakarienė – Lietuvos tradicinės kultūros perlas. Jos 12 apeiginių valgių, šienas po staltiese, kalėdaičio laužymas ir ateities spėjimai būdingi tik Lietuvai ir artimiausioms jos kaimynėms. „Nepraraskime šios išskirtinės ilgiausios metų dienos minėjimo tradicijos“, – ragina etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

Ji papasakos apie vienų iš seniausių lietuvių švenčių apeigas ir simbolius. Pasakojimą vaizdžiai papildys Klaipėdos turizmo mokyklos mokytojos Vidos Mališauskienės paruošti tradiciniai Kūčių patiekalai.

Taip pat renginyje bus galima daug įdomaus išgirsti ir apie advento vainiko, eglutės puošimo prasmę, apie pagrindinius Kalėdų dienos papročius.

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, švenčiama pagal saulės kalendorių. Tai nakties šventė, o svarbiausios apeigos pradedamos vakare. Tai ne tik seniausia, bet viena labiausiai išsilaikiusių švenčių. Gal todėl, kad tai kamerinė – tik šeimos šventė. Šventas laikas – vakaras, šventės vieta – namai (užstalė). Tai leido didesnei daliai Lietuvos gyventojų išvengti aktyvaus praėjusio amžiaus aktyvistų persekiojimų.

Šio vakaro apeigyne labai ryškus lietuvio agrarinis pradas ir mirusiųjų kultas. O lietuviui pagarba žemei ir mirusiems – gyvenimo norma. Tai perduodama iš kartos į kartą ir tapę pasaulėžiūriniu įsitikinimu, kad palaikymas tradicijų lemia žmogaus, šeimos gyvenimo kokybę. Pvz.: jei ant stalo bus dvylika tradicinių patiekalų, visų paragauta, tai ir metai bus sotūs. Jei prie stalo susės visa šeima, tai tikima, kad visus metus gyvens draugiškai ir pan.

Išlikę pagrindiniai šio vakaro simboliai – tam tikri šventės ženklai, turintys sukaupę savyje pagrindinį apeigų krūvį (patiekalai, balta staltiesė, šienas, eglė, ugnis...), kuria ypatingai sakralią aplinką. Kai kuriems žmonėms šie simboliai sąmoningai, kitiems intuityviai per pasąmonę, įkvepia tikėjimą, kad Kūčių vakarienėje „dalyvavę“ daiktai-simboliai turi gelbėjišką funkciją, ir gali padėti sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Pvz.: ant Kūčių stalo pabuvęs šienas gelbsti nuo išgąsčio ligų, staltiesė geba sulaikyti audros debesis ir pan.

Kūčių vakarienės tradicija palaiko tam tikrą socialinę discipliną. Pavyzdžiui, nepriklausomai nuo turtinių galimybių visi privalo valgyti tradicinius, sąlyginai paprastus, pasninkinius valgius. Tradicija „reikalauja“, kad turintys obuolių, medaus ir kitokių produktų, privalo jais pasidalinti su vargingesniais. Šio papročio moralas – visus metus nepritruks davusiojo (paaukojusiojo) šeimai šių gėrybių... Garbe laikoma prie Kūčių stalo pasodinti seną vienišą žmogų, pasikviesti visų pamirštą kaimyną ir pan. Moralas – metai bus sėkmingi, niekas iš šeimos nemirs.

Šio vakaro tikėjimai, būrimai daugiausia remiasi analogijomis – ieškoma panašumo ir priklausomybės ryšio su norimu rezultatu. Pavyzdžiui, jei pavyks slapčia prisilaižyti medaus, gyvenimas bus saldus, t.y. kitais metais netruks džiaugsmų ir meilės…

Popietė vyks gruodžio 5 d. 15 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10).