Po laiminga žvaigžde

Šiemet vasarį 55-ąjį gimtadienį švenčiantis fagotininkas I.Pazdrazdys juokėsi esantis vėjavaikis, kuriam rūpi ir gyvenimo prasmė, ir muzika, ir skrydžiai parasparniu.

I.Pazdrazdys sakė esantis laimingas žmogus, gimęs po laiminga žvaigžde, nes sėkmė tarsi pati jį suranda, nereikia nieko įrodinėti veržlumu. „Dar mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje kartu su savo dėstytoju Algiu Jankausku vienerius metus grojau Klaipėdos liaudies operos orkestre, kuriam vadovavo Kazys Kšanas. Laimė groti orkestre nusišypsojo ir studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrajame kurse – buvau priimtas į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) orkestrą, ir man tai buvo didelė garbė. Man, tuomet jaunam žmogui, tai tapo stimulu stengtis ir galimybe augti profesiniu lygmeniu. Juk grojau su šalies geriausiais muzikantais“, – apie veiklos pradžią pasakojo fagotininkas.

Saiko reikia ir grojant

Anot daugiau nei 30 metų įvairiuose orkestruose (1988–1996 m. – LNOBT orkestre, nuo 1997 m. iki šiol – KVMT orkestre) dirbančio I.Pazdrazdžio, groti, kaip ir valgyti, būtina saikingai. „Negalima perdozuoti, nes tada pasijauti blogai. Daug muzikuodamas kartais pavargsti. Koncerto metu atiduodi visą save, bet paskui turi pailsėti. Dabar dažniau groju antruoju fagotu, o anksčiau dažniau grodavau pirmojo fagoto partijas. Pirmajam fagotui tenka solo partijos, tad jo atlikėjui – didesnė atsakomybė, daugiau įtampos. Turi sugroti be klaidų, o tai atima daugiau energijos. Net didžiuliame orkestre, kur daug įvairių muzikantų, tu visada esi gerai girdimas publikos. Tokia klasikinės muzikos specifika. Kaskart tarsi groji solo publikai: ji girdi tavo instrumento intonacijas, garso kokybę. Nepasislėpsi: jei bandysi falsifikuoti, liksi ant ledo“, – juokėsi I.Pazdrazdys.

Profesionalas pasakojo, kad dirigentas orkestrui yra tarsi vairuotojas mašinoje. „Mašina pati gali riedėti, bet be vairuotojo toli nenuvažiuos. Tokia ir dirigento misija orkestre. Jis tinkamai nuteikia orkestro muzikantus. Nuo jo mosto priklauso, ar pasigirs trumpa natelė, kai instrumentą vos užgauni, ar stengsiesi išgauti kuo ilgesnę natą, tarsi braukdamas teptuku per didžiulę drobę. Jei dirigento batuta šokinėja, skamba kuo trumpesnės natos. Taip gimsta muzika. Tiek muzikantai, tiek dirigentai – skirtingi. Galiausiai visi mes – žmonės. Dirigentas pavargsta nuo muzikantų, nuo garsų. Atidžiai tris valandas įtempus ausis klausytis įvairiausių garsų – sudėtinga. Aš suprantu, kad čia ir auksinė kantrybė gali neatlaikyti. Dirigentui prireikia ir pakelto tono. Nereikalausi – geros kokybės nepasieksi“, – tikino fagotininkas.

Tos dienos klausytojams

Daugybę metų grojantis profesionalas teigė neturintis daugiau ar mažiau mėgstamų kūrinių. „Laimė, kai esi geros formos ir gali gražiai pagroti, kai groji su visišku atsidavimu ir gali maksimaliai parodyti, ką sugebi. Ir nesvarbu, ką groji – operą, operetę ar simfoniją. Tarkime, mano instrumentas fagotas turi svarbų veikėją – liežuvėlį. Tai labai jautri detalė, nuo kurios priklauso garso kokybė. Liežuvėlis turi dvi plokšteles, dėl kurių kiekvienas liežuvėlis tampa visiškai skirtingu. Prie jo turi prisitaikyti, pažinti, ir blogai, jei liežuvėlį netyčia sulaužai ir turi pakeisti prieš koncertą. Būna šokas, nes nesi naujojo pažinęs, prisiderinęs. Fagotininkas turi ne tik stengtis techniškai nepriekaištingai groti, bet ir paruošti liežuvėlį, priderinti prie instrumento, kad galėtų gražiai atlikti savo partiją. Atsakomybės daug. Svarbu būti ir tinkamai psichologiškai pasiruošusiam, nes koncerto metu lydi įtampa. Pakartoti tu negali. Tai vienintelė ir nepakartojama muzika, skirta tos dienos klausytojams, kuriems nepasakysi: suklydau, atsipratau, tuoj pakartosiu. Kiekvienas koncertas pareikalauja maksimalios atsakomybės koncentracijos. Po koncerto išeini pavargęs, bet patenkintas“, –atviravo muzikantas.

I.Pazdrazdys džiaugėsi Muzikinio teatro orkestre vyraujančia draugiška atmosfera. „Jei nepatiktų, čia nebūčiau. Ypač džiaugiuosi savo fagotų grupe, kuri bene stabiliausia visame orkestre – tie patys žmonės kartu grojame daug metų. Fagotai – reti instrumentai, vestuvėms ar kariniam orkestrui jie netinka. Jie reikalingi simfoninei muzikai atlikti, taigi tinka tik simfoniniam orkestrui. Tad fagotininkai ir nelaksto iš vieno orkestro ar ansamblio į kitą, kaip grojantieji kitais instrumentais. Muzikantas – gyvenimo būdas: net jei norėtųsi bendro laisvalaikio su šeima ir aplinkiniais, dažniausiai savaitgaliais visi poilsiauja, o mums – į darbą. Bet aš įpratęs prie tokio gyvenimo ritmo“, – teigė pašnekovas.

Aukščio baimė netrukdo

Daugiau nei dešimt metų I.Pazdrazdys mėgaujasi skraidymu parasparniu. Norėtų šiuo pomėgiu užkrėsti kuo daugiau savo kolegų, tačiau ne visi „pasirašo“, juokėsi muzikantas. „Dažniausiai kolegos atsisako – esą bijo užsimušti. Tačiau aš nuo jaunystės jaučiau aukščio baimę, ir, kai bandydamas ją įveikti, parke versdavausi sūpuoklių dėžėje žemyn galva, mane pykindavo. Mano tėvai gyvena vieno aukšto name plokščiu stogu, ir kai ant jo užlipu paremontuoti, man svaigsta galva. Stovėdamas prie krašto jaučiuosi nejaukiai. O tai tik 10 metrų aukštis. Parasparnis – kitas dalykas: iš jo iškristi negali, esi prisirišęs; nukristi jis negali – sklendžia 10 metrų į priekį, vienas – žemyn. Ir parašiutus mes turime, bet jų mūsų kraštuose neprireikia“, – aiškino muzikantas.

Jis tikino, kad parasparniais susižavėjo išvydęs skraidančio operos solisto Stanislavo Rezgevičiaus nuotraukas. „Man nepatinka uždaros sporto salės su treniruokliais. Ir šiaip esu tinginys. Skraidymas man padeda atsipalaiduoti, pamažu jis užėmė visą mano laisvalaikį. Anksčiau sakydavo: paklausyk, ką žmogus kalba, tai ir jo širdyje. Šiais laikais galima ir nekalbėti: pažiūrėk, kas žmogaus socialiniame profilyje internete ir žinosi, ką jis veikia. Mano socialinės paskyros pilnos medžiagos apie skraidymą“, – kalbėjo parasparnių entuziastas.

I.Pazdrazdys sakė nesantis didelis ekstremalas ir dažniausiai kylantis į dangų Karklėje ar Smiltynės kopose pučiant 6 metrų per sekundę vėjui. „Yra tekę pakilti ir į 800 metrų aukštį, vilktuvu parasparnį užtempus prieš vėją. O kai vėjas ramesnis, motoriukas ant nugaros – ir į apžvalginį skrydį po apylinkes. Esu fanatiškai pasinėręs į savo pomėgį ir palankaus oro laukiu, kaip jūreiviai laukia savo reiso. Deja, tas labiausiai tinkamas oras pasitaiko ne taip dažnai“, – sakė muzikantas.