Festivalį „TheATRIUM“ pradėjo „Sutari“

Lenkų aktorių dainos

Pats žodis „festivalis“ kilęs iš lotyniško žodžio „festivus“ – linksmas, šventinis. „Norime grąžinti šiam žodžiui tikrąjį turinį“, – sakė festivalio organizatoriai, jo atidarymui ir uždarymui pasirinkę teatralizuotus koncertus.

Iki birželio 25-osios vyksiantį festivalį ketvirtadienį atidarė viešnios iš Lenkijos – aktorių ir muzikančių grupė „Sutari“, savo pavadinimą ir visą kūrybos koncepciją kildinanti iš lietuviškų sutartinių. Keista, bet „Sutari“, su savo pasirodymais išvažinėjusios pasaulį nuo Norvegijos iki Brazilijos, pirmąsyk vieši Lietuvoje. Per klaipėdiečių festivalio atidarymą „Sutari“ Lietuvos publikai pristatė ką tik pasirodžiusį grupės naująjį albumą „Usnys“ („Osty“). „Sutari“ merginos džiaugėsi, kad Klaipėdoje įvyko dviguba premjera: pirmoji viešnagė Lietuvoje ir naujojo albumo pristatymas.

„Sutari“ – grojančių ir dainuojančių aktorių trio iš Lenkijos. Trys žavios merginos – Zofia Zembrzuska, Katarzyna Kapela ir Barbara Songin. Trys balsai, trys talentai, trys temperamentai.

„Sutari“ kūryboje susipina Lenkijos (Kujavijos ir Mozūrijos regionų) liaudies dainos, lietuviškos sutartinės, autorinė kūryba, archaika ir modernumas. Jų balsai, sukurdami vientisą audinį, kryžiuojasi ir liejasi taip, kad nebeįmanoma atskirti, kur kuri dainuoja.

„Mes esame kaip standžiai išausta drobė. Mus sužavėjo lietuviškos polifoninės dainos – sutartinės. Jos inspiravo ne tik mūsų ansamblio pavadinimą, bet ir atlikimo techniką ir net patį kūrybos principą. Lietuviškas žodis „sutarti“ reiškia derėti tarpusavyje, būti harmoningu. Bandome ne pakeisti dainas, o tiesiog atskleisti tai, kas jose jau slypi. Išsaugodamos stilių, temperamentą, melodiką, ritmą, visų svarbiausia – dainų turinį, artimą moterims, inteligentišką, patrauklų, papildome dainas šiuolaikiniais elementais, skambesiu ir interpretacija. Išlaikome tradicinį muzikavimo charakterį – traktuojame dainavimą kaip dalyvių susitikimą ir dialogą. Susikalbame per muziką – kaip mūsų močiutės“, – dalijosi mintimis B.Songin.

Parodys performansą

„Sutari“ – tai trio, sujungiantis poeziją, teatrą ir muziką į vieną pritrenkiamą ir užburiančią originalumu visumą. Jos dainuoja su neįtikėtinu lengvumu, jų balsai susitinka ir vėl išsiskiria, uždengdami intymumo skraiste jų virtuoziškumą. Tai svaigina ir hipnotizuoja.

Šeštadienį „Sutari“ vėl bus galima pamatyti festivalio scenoje. Klaipėdos dramos teatre jos parodys muzikinį performansą „Arbūzas“ („Watermelon“).

Spektaklio veiksmą sudaro istorijos, vykstančios dviejose erdvėse: virtuvėje, kur paprastai pilna žmonių, ir vonioje, kur moteris būna viena. Varvantis čiaupas. Verdančio virdulio švilpimas. Trijų moterų balsai aidi vandentiekio sistemoje. Neįprasti ir kasdieniai garsai, išgaunami judesiais, gestais ir šokiu...

Čia „Sutari“ muzikos instrumentais paverčia kasdienius daiktus – jų rankose staiga ima ir užgroja vandens pilna vonia, kibirai ir skudurai, vandentiekio vamzdžiai, virtuvės įrankiai – plaktuvas, trintuvė, šaukštai, stiklinės.

Įsilies šokio projektas

Jau anksčiau pristatėme festivalio dalyvių iš kaimyninių šalių spektaklius – Liepojos dramos teatro „Stavangerį“ (rež. K.Bogomolovas), Varšuvos „Nowy Teatr“ „Apokalipsę“ (rež. M.Borczuchas), Talino teatro „NO99“ „Nr.43 Purvas“ (aut. E.L.Semperis, T.Ojasoo), taip pat baigiamąjį „TheATRIUM“ koncertą surengsiančią įžymiąją britų grupę „The Tiger Lillies“.

Be to, į festivalį įsilies ir Klaipėdos šokio teatro „Padi Dapi fish“ bendras projektas su choreografu iš Prancūzijos Albanu Richardu „Shake that Devil!“.

Šio projekto idėjos autorius – Kano miesto nacionalinio choreografijos centro Normandijoje (Prancūzija) vadovas, choreografas A.Richardas, choreografė – šokio teatro „Padi Dapi fish“ meno vadovė Agnija Šeiko, choreografo asistentai – Darius Berulis ir Maxas Fossati, DJ muzikos rinkinys – Leslie Barbaros Butch. Projektą remia Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos dramos teatras, šokio teatras „Padi Dapi fish“.

Džiaugdamiesi vasara ir nauju jungtiniu prancūzų bei lietuvių šokio projektu, choreografas A.Richardas ir šokio teatras „Padi Dapi fish“ suburs publiką Klaipėdos dramos teatre ir Teatro aikštėje. Tiek viduje, tiek lauke bus galima dalyvauti daugybėje pasirodymų, kuriuos atliks ne tik šokėjai, aktoriai, bet ir patys miestiečiai.

„Shake that Devil!“ – tai šiuolaikiškas šokio, teatro, raganiškų, pagoniškų apeigų ritualus primenantis veiksmas, turintis priversti šokti publikos vidinius demonus. Pasirodymą kurs beveik šamaniškas judesys, pasidavimas ritmui, keliaujančiam iš kūno į kūną, versiantis atlikėjus judėti pagal elektroninę muziką.

M.Ivaškevičiaus „Didis blogis“

Festivalyje svečiuosis ir du teatrai iš Lietuvos sostinės su ypatingo dėmesio sulaukusiais savo pastatymais.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras atveš Mariaus Ivaškevičiaus „Didį blogį“ (rež. Árpádas Schillingas), kurio autorius ir režisierius įvertinti Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią nacionalinės dramaturgijos pastatymą.

Šiam spektakliui scenografiją kūrė  Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė. Jame vaidina aktoriai Valentinas Masalskis, Nelė Savičenko, Vaiva Mainelytė, Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Jevgenija Gladij, Rasa Samuolytė, Beata Tiškevič, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis.

...Mes ilgai svarstome, renkamės, kuo mums būti gyvenime, o paskui mokomės, dedame pastangas, kad taptume tuo kažkuo – mokytoju, mokslininku, inžinieriumi, aktoriumi... Ir mums duotas tik vienas šansas, o tikimybė nepataikyti, suklysti yra milžiniška. Bet kartais likimas suteikia ir kitokią galimybę: pasirinkti, kuo mums būti kare. O čia jau nebegalima klysti – reikia pataikyti arba mirti.

Tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Á.Schillingo ir dramaturgo M.Ivaškevičiaus bendras darbas – apie karo nuojautą ir apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Pastatė vengrų režisierius

Á.Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991–1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas 19-os, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją, kur studijavo režisūrą, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998–2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Á.Schillingą dirbti pasaulyje garsiame „Katona József“ teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Á.Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal A.Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Á.Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą perspektyvių profesionalų kategorijoje už spektaklį pagal I.Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat „Katona József“ teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. pastatyta A.Čechovo „Žuvėdra“.

2008 m. Á.Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektine, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį „teatras“, liko tik „Krétakör“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Á.Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.