Detektyvinė istorija

„Esu įsitikinęs, kad „Margaretės“ žiūrovai atras savyje kažką bendro su pagrindine šio pasakojimo veikėja. O tai svarbu – nors šioje žemėje mūsų yra 7 milijardai, mums svarbu žinoti, kad esame panašūs“, – sakė vienas tarptautinio Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM“ svečių, lenkų menininkas J.Turkowskis. Savo pastatymuose jis jungia teatrą, atlikimo meną ir neįprastas pasakojimo formas.

J.Turkowskis dirba Ščecino miesto teatre „Kana“, yra kuratorius ir kultūros vadybininkas. Savo darbuose J.Turkowskis naudoja archyvinius vaizdo įrašus ir susitelkia į pasakojimo procesą. Jam svarbi vieta, kurioje pristatomi jo kūriniai – dažniausiai tai kamerinė aplinka, – anot kūrėjo, tose vietose slypi savos istorijos, laukiančios, kol jas kažkas atras ir papasakos.

Monospektaklis su vaizdo projekcijomis „Margaretė“ – detektyvinė istorija, sukurta remiantis atsitiktinai įsigytomis senomis asmeninėmis kino juostomis, atkurianti vienos, rodos, niekuo neypatingos moters istoriją, kartu kviečianti žiūrovus apmąstyti mūsų turimus ir šiuolaikinėmis priemonėmis kuriamus vaizdinius prisiminimus bei tai, kas mus vienija. Žiūrovams gali būti įdomu ir tai, kad atsekęs pagrindinės veikėjos Margaretės gyvenimo faktus, J.Turkowskis atrado ir jos sąsajų su Klaipėda.

Apie senus vaizdo įrašus

– Kaip apibūdintumėte, apie ką yra „Margaretė“?

– Tai spektaklis apie senus vaizdo įrašus, senas kino juostas, kurių vis dar galima rasti blusturgiuose. Kartą įsigijau dėžę su tokiomis juostomis, o paskui apkeliavau ne vieną šalį – viskas dėl jose slypėjusios istorijos, paslapties, iš kurios ir gimė „Margaretė“. Tai buvo 64 celiulioidinių 8 mm juostelių ritės, o jose – pasakojimas apie vyresnio amžiaus moterį. Įrašuose matome 7–8 dešimtmečius, moteris juose – jau pražilusi. Susidomėjęs įrašais tarsi ėmiau ieškoti juose užfiksuotos Margaretės: ką apie ją galiu rasti, remdamasis vien turima sena filmuota medžiaga. Pavyzdžiui, šiais laikais savo telefonuose, kompiuteriuose, internete bene kiekvienas turime galybes filmuotos, fotografuotos medžiagos, o štai tos asmeninės, senosios praeito amžiaus juostelės turi visai kitokią vertę. Visai kitokia ir jų estetika, kitoks atkuriamas vaizdas.

– „Margaretė“ neįprastas spektaklis – rodote filmuotą medžiagą, ją komentuojate, nieko nevaidinate, ribotas žiūrovų skaičius, kamerinė aplinka...

– Pasirinkau naminių kino peržiūrų per projektorių formą. Juk anksčiau žmonės, įrašę kokių asmeninių vaizdų iš kelionių ar įvykių, pasikviesdavo šeimos narius, draugus ir visi kartu žiūrėdavo filmuotą medžiagą. „Margaretėje“ tarsi atkuriu panašią situaciją: esu aš, projektorius, vaizdas 1 X 1 m ekrane. Ir, pavyzdžiui, jei senaisiais laikais rodant nespalvotą kino filmą būdavo ir gyvai atliekama muzika, tai „Margaretėje“ vietoj muzikos esu aš – kalbantis, komentuojantis.

Jeigu senų senovėje žmonės eidavo į olas, kur pasakotojas, deglu apšviesdamas ant olos sienos esantį paveikslą, pasakodavo jame pavaizduotą istoriją arba visi susėsdavo aplink laužą ar namie prie židinio ir klausydavosi pasakojimų, tai dabar gyvename tokiame palankiame amžiuje, kai yra daugybė kitų būdų ir priemonių papasakoti istoriją. O juk norime vis dar to paties: norime ta istorija dalytis, per ją bendrauti tarpusavyje. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad „Margaretės“ žiūrovai atras savyje kažką bendro su pagrindine šio pasakojimo veikėja, yra susitapatinimo galimybių. O tai svarbu – nors mūsų šioje žemėje yra 7 milijardai, mums svarbu žinoti, kad esame panašūs, turime sąlyčio taškų.

Daugybė būdų matyti

– Kokią žinią žiūrovams siunčia „Margaretė“?

– Kad yra daugybė būdų matyti tam tikrus dalykus. Iš esmės viskas vyksta tarp mūsų, čia esančių žmonių, ir žvaigždžių – tai yra tikrasis gyvenimas. Bet nuolat apie tai pamirštame ir gyvename trumpomis distancijomis: mums rūpi kita savaitė ar, pavyzdžiui, galvojame apie tai, kad kitą mėnesį laukia egzaminas, ir mūsų protas eikvojamas trumpoms laiko atkarpoms. Tačiau palaukite, gyvenimas juk yra daug didesnis ir jis mus ištinka tik vieną kartą. Pavyzdžiui, kai pajuntu, kad visko yra per daug, kad galva tiesiog sprogsta nuo to, kas vyksta ir ko manyje prisikaupę, tuomet viską pristabdau ir stengiuosi grįžti į tikrąjį save. Tam pasitelkiu meditaciją, kvėpavimą – padeda kūnas. Svarbu nepamiršti būties visumos.

– Moters istorija, kurią pasakojate ir iliustruojate vaizdais, tampa reikšminga tik dėl jūsų – žiūrovai drauge su jumis ima gilintis į, regis, pavienius vaizdus ir atranda juose reikšmę. Tai neįprasta patirtis.

– Prieš penkis tūkstančius metų tik faraonai Egipte turėjo privilegiją būti pavaizduojami piešiniuose ir įamžinami hieroglifuose. Šiais laikais bene visi turime šimtus nuotraukų iš kiekvienų atostogų. Kartais tais vaizdais dalijamės. Pavyzdžiui, būna, koks nors žmogus susikviečia draugus, kad parodytų 600 nuotraukų iš savo kelionės Tailande, ir, jei esame tarp tų draugų, po penkių minučių mus ima miegas ir nuobodulys. Tačiau visi mūsų užfiksuoti vaizdai išlieka įrenginiuose, feisbuke ar kitur internete. Ir tarp jų esama tokių „perlų“, kuriuos yra ar bus verta vėl prisiminti, peržiūrėti, kurie pasakos apie žmogų – kas ir koks jis yra, apie jo kilmę. Gali gilintis į senus archyvus, gali į naujus – jie visi pasakos apie žmogų ir jo gyvenimą. Tik reikia norėti ir mokėti juos prakalbinti.

Spektaklis „Margaretė“ Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje bus rodomas birželio 8 d. 15, 17.30, 20 val., birželio 9 d. – 15, 17.30 val. Bilietus į festivalio spektaklius platina „Tiketa.lt“.