Žmogus – tik stebėtojas

Rusijos kūrėjų dokumentinis filmas pasakoja apie pirmuosius rudosios meškos gyvenimo metus pagal pačios gamtos sukurtą scenarijų.

Siekdama atskleisti vieno didžiausių plėšrūnų brendimo paslaptis, studijos "LesFilm" filmavimo grupė kelių meškų šeimų gyvenimą Pietų Kamčiatkos federalinio draustinio teritorijoje sekė septynis mėnesius.

Itin vaizdingas ir meditatyvus reginys leidžia pasinerti į ugnikalnių, sraunių upių ir laukinių gyvūnų pasaulį, kur žmogui skirtas stebėtojo vaidmuo. Kūrėjų tikslas – perteikti žiūrovams gamtos pusiausvyros atmosferą, kuri iki šiol išlieka saugomose teritorijose.

Projekto įkvėpėjas – fotografas Igoris Špilenokas, kuris Kamčiatkos laukinės gamtos gyvenimą fiksuoja ne mažiau kaip dešimtį metų, o filmo kūrėjus konsultavo garsus Rusijos ekologas, biologijos mokslų daktaras Valentinas Pažentovas.

"LesFilm" komandos nariu tapęs vilnietis Dmitrijus Voronovas turėjo galimybę ne tik prisidėti prie intriguojančio kūrybinio proceso kitoje ekrano pusėje, bet ir pasijusti unikalios tolimo krašto gamtos dalimi bei iš arti stebėti šių gražių, galingų ir įdomaus charakterio plėšrūnų kasdienybę.

Akistata su žvėrimi

"Kai aptikau skelbimą, kad filmo kūrėjų komanda ieško savanorių, parašiau jiems ir mane priėmė. Važiavau dirbti kaip operatoriaus asistentas, o pagrindinė mano užduotis filmavimo vietoje buvo stebėti, kad operatoriaus niekas "nesuvalgytų", – šyptelėjo Dmitrijus. – Nes kai operatorius dirba, jis labai pasineria į tą procesą ir nemato, kas dedasi aplinkui. O meškai sėdintis žmogus, tai yra nedidelis objektas, – tarsi koks mažas žvėriukas, kurį smalsu apžiūrėti. Tad štai kartą nutiko toks įvykis. Operatorius sako – jei prieis meška, išgirsiu, nes aplinkui smėlis, pradės girgždėti. Sėdi, filmuoja ir staiga kažkas baksteli petį. Operatorius lėtai atsisuka ir pamato šalia lokę. Maža to, su lokiukais. O ginklas kažkur už trijų metrų ant žemės. Taip ir žiūrėjo vienas į kitą kurį laiką, žvėris žmogų tarsi kiaurai "nuskanavo", po to apsisuko ir nuėjo savais keliais. Tačiau jei jaunikliams kažkas būtų nepatikę ar jie būtų išsigandę, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę."

Saugų operatoriaus darbą turėjęs užtikrinti Dmitrijus šmaikštavo, jog tapo savotišku viešųjų ryšių su visuomene, tai yra su meškomis, atstovu.

"Meškų jaunikliai, kaip ir mūsų vaikai, paaugliai, yra drąsūs, smalsūs, kartais net bando tave provokuoti – bėgsi ar ne. Ir tokių situacijų buvo ne viena. Pagrindinė taisyklė, susidūrus su šiuo gyvūnu, stovėti vietoje, jokiu būdu negalima bėgti, antraip tai reikš, jog tu esi auka. Kita vertus, mane gelbėjo tai, kad esu aukštas – 2,01 cm ūgio, o kai meškos mato didelį objektą, nėra tokios drąsios, – laukinio pasaulio taisyklių subtilybėmis dalijosi pašnekovas ir šyptelėjęs pridūrė: – O šiaip jau šie "aktoriai" nieko nedaro pagal scenarijų, galbūt jie dėl to ir taip elgiasi, kad jiems nereikia nieko mokėti."

Maitinti – nevalia

Ar valandų valandas diena iš dienos būdami grėsmingų laukinių gyvūnų apsuptyje filmo kūrėjai nesijautė nesaugiai?

"Tai buvo tarsi zoologijos sodas atvirkščiai – bazė apjuosta "elektriniu piemeniu", žmonės sėdi viduje, o aplinkui vaikšto meškos ir stebi, kas ten viduje "gyvena". Žinoma, kai išeini į teritoriją, reikia imtis tam tikrų saugumo priemonių. Pavyzdžiui, operatorius kartu yra ir gamtosaugos inspektorius, jis turėjo teisę vaikščioti po teritoriją su ginklu", – pasakojo Dmitrijus.

Be to, jo teigimu, Kamčiatkoje draustiniai yra turbūt tolerantiškiausi pasaulyje.

Per tą dešimtmetį meškos visiškai pakeitė savo požiūrį į žmogų.

"Per dešimt metų Pietų Kamčiatkos federalinio draustinio buvusio direktoriaus, kuriam ir dedikuotas šis filmas, dėka brakonieriavimas buvo faktiškai pažabotas. Tad per tą dešimtmetį meškos visiškai pakeitė savo požiūrį į žmogų. Išaugo kelios kartos, kurios iš žmogaus nepatyrė nieko blogo. Jis nei trukdo joms maitintis, nei naikina jas. Meškos priima žmogų tiesiog kaip įdomų aplinkos elementą, objektą. Žinoma, reikia laikytis tam tikro atstumo, taisyklių – pavyzdžiui, gyvūnų šiukštu negalima maitinti. Meškos į tai labai greitai įjunksta, nes yra gudrūs gyvūnai ir ieško lengvų būdų pasisotinti. Draustinyje netgi galima pamatyti ženklų, kurie įspėja, kad pamaitinti mešką tolygu ją nužudyti", – teigė Dmitrijus.

Atsisakė įgarsinimo

Įskaitant septynis mėnesius užtrukusius filmavimus, visas kūrybinis filmo procesas truko apie pusantrų metų.

"Procesas nebuvo labai spartus. Nors ir nemažos apimties, projektas neturėjo labai didelio finansavimo. Šios juostos biudžetas turbūt dešimtis kartų mažesnis nei tų tarptautinių kompanijų, kurios kuria filmus apie laukinę gamtą, kai į vietą atkeliaujama sraigtasparniais, dirba didžiulės žmonių komandos su keliais vaizdo ir garso operatoriais, scenaristais ir pan.", – kalbėjo pašnekovas.

Nepaisant to, filmo "Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia" kūrėjams pavyko sukurti stulbinamus vaizdus ir atmosferą – savo atsiliepimuose žiūrovai žavisi ne tik panoraminiais, stambiais planais, iš oro ir po vandeniu įamžintais kadrais, bet ir ypatingu dėmesiu detalėms, gebėjimu atspindėti įvairialypį ir turtingą Kamčiatkos gyvūnijos bei augalijos pasaulį.

Anot Dmitrijaus, ne atsitiktinai filme atsisakyta ir užkadrinio įgarsinimo.

"Iš pradžių jį bandėme, bet supratome, kad tai veikiau gadina vaizdą, užgožia autentiškumą. Tad filme liko tik gamtos garsai bei muzika, pradžioje pasitelkta ir šiek tiek akvarelinės animacijos su trumpu paaiškinimu apie tam tikrus meškų gyvenimo subtilumus", – atskleidė kūrybinės komandos atstovas.

Pribloškia galinga energetika

Kaip prisipažino Dmitrijus, kartą pabuvojęs Kamčiatkoje užsikrėtė turbūt nepagydoma meile šiam kraštui.

"Negalėčiau išskirti kažkokio konkretaus dalyko, kuris sužavėjo, tai veikiau bendras įspūdis. Ten tvyro tokia galinga energetika, kuri tave nerealiai įkrauna. 24 valandas per parą matai kvapą gniaužiančius gamtos vaizdus – ugnikalnius, įspūdingus gyvūnus, matai įstabų gimimo ir mirties procesą, kai neršia milijonai raudonų žuvų, kurios žūva, kad pratęstų save. Šis pasaulis padeda tau suvokti, kas tu esi. Kai žiūri meškai į akis, pradedi suprasti, ko vertos tavo problemos apskritai, kas yra tikra, o kas ne", – kalbėjo pašnekovas.

Tad, Dmitrijaus žodžiais, išvysti dokumentinį filmą, prie kurio gimimo prisidėjo ir jis, turbūt yra pigiausias ir paprasčiausias būdas pakeliauti po Kamčiatką, pasinerti į nuostabų šio krašto pasaulį ir bent valandai pabėgti nuo šiuolaikinio gyvenimo rutinos ir chaoso.

Pasibaigus filmavimams Dmitrijus į tą pačią Kamčiatkos vietą vyko dar dukart jau kaip savanoris su mokslininkų grupėmis.

"Buvau prie to paties ežero, kur mokslininkai stebėjo ir fiksavo meškų maitinimosi, elgsenos bei kitus ypatumus. Meškas jau galėjau atskirti kaip žmones pagal veidus. Mačiau, kaip paaugo mūsų filmo herojai, kaip jie tapo savarankiški", – prisiminęs šyptelėjo pašnekovas.

Festivalių laureatas

Filmo "Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia" pasaulinė premjera įvyko 2018 m. vasario 2 d. Helsinkio "DocPoint" kino festivalyje.

Iki šiandien filmas buvo atrinktas į 40 kino festivalių bei pelnė 23 apdovanojimus (nuo specialių iki didžiųjų prizų) Vokietijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Estijoje, Rusijoje bei kitose šalyse.

Vienos prestižiškiausių Rusijos kino premijų "Auksinis erelis" įteikimo ceremonijoje filmas "Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia" buvo įvertintas kaip geriausias nevaidybinis 2018-ųjų filmas, o Rusijos geografinės draugijos vertinimu, filmas tapo nominacijos "Geriausias 2018 m. mediaprojektas" laureatu.