Ja „kalbėti“ drąsiau

Rimanto kelias fotografijos link prasidėjo dar vaikystėje. Kaip ir visi kaimo berniukai, jis svajojo tapti „šoferiu“ – pauostyti benzino kvapo kaime buvo ne kasdien prieinama prabanga. Tad kaip čia nenorėsi?! Vis dėlto Rimantas visada labiau norėjo būti rašytoju, menininku.

Ir viena, ir kita išsipildė su kaupu. Tik ne iš karto.

Pirmiausia reikėjo užbaigti rimtus agronomijos mokslus, kaip pats sakė, susipažinti su dialektinio materializmo pagrindais, ir tik vėliau grįžti prie menų.

R.Petrikas yra žodžio meistras ir galbūt galėtų stovėti vienoje gretoje su  R.Granausku,  J.Apučiu ir kitais, Lietuvos kaimo ilgesį apdainuojančiais rašytojais, jei tik kas būtų stumtelėjęs, padrąsinęs, privertęs ištraukti rankraščius į dienos šviesą. Pačiam vis pritrūksta drąsos. Taip jautriai, taip įtaigiai žodžiu perteikti į širdį įkritusius vaizdus geba tikrai ne kiekvienas.

Bet rašiniai stalčiuje liko gal ir todėl, kad Rimantas pasirinko kitą raiškos būdą – fotografiją. Ja „kalbėti“ buvo drąsiau. Nereikia primesti savo nuomonės, iki galo apnuoginti širdies. Paleidi savo sukurtą vaizdą į pasaulį – ir žinokitės, galvokite, ką norite. Patys kurkite istorijas.

Grynoji ir „netikroji“

Dvejus metus Rimantas studijavo  fotografiją Maskvos sąjunginiame neakivaizdiniame menų universitete.  Pos studijų su fotoaparatu jau nebesiskyrė.

Galima būtų teigti, kad R.Petrikas yra grynosios fotografijos šalininkas, jo kūrybiniame archyve sukauptas neįkainojamas nespalvotos klasikinės fotografijos lobynas, sukurta įspūdingų portretų galerija. Tačiau greta rimtosios fotografijos Rimanto kūryboje gražiai dera ir „netikroji“– piktorealistinė.

Dar studijuodamas menus Maskvoje Rimantas perprato paslaptį, kad ne retas dailininkas, iš natūros tapydamas peizažą ar jūrą, ima ir kurioje nors drobės vietoje prideda žuvėdrą ar debesų, kurių tikrumoje tuo metu nė nebuvo. „Negi dailininkas dabar ims ir sėdės pajūryje kokias dvi dienas belaukdamas, kol debesėlis koks teiksis pasirodyti? Ne, žinoma, nelauks – ims ir pripaišys. Ir niekas jo už tai nebars. Tai kodėl fotografas negali to paties daryti?“ – svarstė jis.

Ėmė ir pabandė.

Vaizdų kolekcininkas

O prasidėjo viskas nuo vaizdų kolekcionavimo.

„Einu štai kur nors ir pamatau: oho, kokie gražūs debesys! Juos nufotografuoju. Einu ir pamatau: ve, koks upeliūkštis! Negi praeisi nenufotografavęs? Taip ir fotografuoju gražius saulėlydžius, praskrendančius paukščius, rytmetinius rūkus, žydėjimus. Negi viską išvardysi? Visa tai kompiuteryje susidėlioju į vadinamus vokelius su atitinkamais užrašais. Atėjus žiemai, kai daugiau laisvo laiko ir nesinori po laukus trankytis, iš tų atsargų dėlioju „savo“ vaizdus. Juk beveik nebūna, kad fotografui vienu metu pasitaikytų ir gražus upelis, ir gražūs debesys virš jo. Bet su „Photoshopu“ tuos iš anksto nufotografuotus debesis pridėti visai nesunku. Kai sugebi“, – dėstė parodos autorius.

Štai taip R.Petrikas ir sudėlioja savo įspūdingus fotokoliažus.

„Seniau tokiu būdu sukurtos nuotraukos buvo vadinamos montažais, vėliau, atsiradus skaitmenai ir „Photoshopui“,  tokių montažininkų vis daugėjo, o jų netikros fotografijos imtos vadinti manipuliacijomis“, – priminė menininkas.

Tačiau savo kūrybinių bandymų Rimantas nevadina manipuliacijomis ir sako, kad to daryti tiesiog nesugeba: „Manipuliuotos nuotraukos yra tos, kurios „Photoshopu“ padaromos „nuo nulio“ – iš įvairių nuotraukų iškerpami vaizdai ir sudėliojami pagal kūrėjo fantaziją. Aš tiek tos fantazijos neturiu, bet mėgstu realistinius vaizdus paversti meniniais. Kaip man pavyksta, nežinau, tegul apie tai sprendžia parodos lankytojai.“