G. Pranckūnas – tarp gyvenimo ir teatro scenų (interviu)

Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas – legendinis piršlys, sutuokęs daugiau nei 600 porų, pats vesti ryžosi tik sulaukęs brandaus amžiaus. Beveik 50 metų uostamiestyje gyvenantis aktorius kažkada dirbo mokytoju ir svajojo tapti žurnalistu, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

Vaikystėje palikti randai

– Iš kur esate kilęs?

– Mano gimtinė – Šiaurės Lietuvoje Pakruojo rajone esantis miestukas Žeimelis. Jis prie pat Latvijos sienos. Ne veltui mus vadindavo skerslatviais. Pamenu, vaikystėje, kai grįždavo į gimtinę mokslus baigę mūsų kraštiečiai, jie tarmiškai jau nebekalbėdavo. Mes labai pykdavome, esą pasipūtę – kaip galima nebemokėti savo tarmės? O kai atvykau į teatrą 1966 m., tai ta mano tarmė man labai kišdavo pagalius į ratus. Kai užsimirštu, labai dažnai išsprūsta vienas kitas tarmiškas žodis. Tarmė – kaip prigimimas, grįžęs pas mamą visada kalbėdavau tarmiškai. Tas kalbėjimas ja būdavo didžiulė palaima.

– Ką atsimenate iš vaikystės?

– Aš esu karo vaikas, gimiau 1944 m. sausio 2 dieną. Savo vaikystę atsimenu nuo 1949-ųjų, kai man buvo penkeri. Tada mano tėvus vežė į Sibirą. Iki to laiko beveik neprisimenu nieko. Kai tėvas jau sėdėjo mašinoje ir šalia buvo stribai su šautuvais, aš atidariau trobos langą ir paklausiau: kada grįši, tėti? Jis atsakė, kad rytoj. O praėjo 8 metai, kol juos vėl pamačiau.

– Kodėl jūsų – vaikų kartu tada neišvežė?

– Manęs ir trimis metais vyresnės mano sesers neišvežė, nes abudu sirgome kokliušu. Tada tai buvo baisi liga. Rusas majoras liepė vaikų neliesti. Prisimenu, jis dar pasakė, kad mes neatlaikysime ir numirsime pakeliui. Tėvus išvežė į Joniškį, iš ten jau keliavo Sibiro link. Mes likome pas tėvo seserį Eleną, kuri buvo mokytoja. Ji mus ir užaugino, pas ją gyvenau iki 15 metų. Tėvams iš Sibiro leido išvykti 1956-ųjų pabaigoje, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Apsistojo jie Latvijoje. Ir tik 1988 metais mums atsiuntė dokumentą, kad tėvai yra reabilituoti. Ir viskas tik todėl, kad jie turėjo nemažai žemės, sovietiniu supratimu buvo buožės, o mes – buožiukai. Aš iki pat paauglystės kovojau su kiekvienu, kuris mane taip apšaukdavo. Man tai buvo didžiausias įžeidimas. Iš vaikystės pamenu dar vieną kone mistinį nutikimą. Tada dar gyvenau pas tetą. Vasarą per vieną audrą į mūsų namus įskriejo kamuolinis žaibas. Teta tik šūktelėjo, kad nejudėtume. Tas ugnies kamuolys praslinko pro pat mane į virtuvę ir pro praviras trobos duris – laukan. Nepadarė jokios žalos, nieko neuždegė ir nesužalojo. Tikras stebuklas, manau, tai buvo tarsi savotiškas ženklas, kad ir mane kažkas globoja.

– Ką reiškė augti be tėvų?

– Tai paliko didžiulį randą. Baisiausia, kai grįžo tėvai, pamačiau mamą apsigaubusią tokia didele rusiška pilka pūkine skara, man pasirodė tai taip baisu, kad pabėgau ir nepriėjau prie jų. Tada man buvo 13 metų. Tik vėliau supratau, jog tai buvo tos skaudžios pasekmės, – neturėjau tėvų, kai augau, kai man jų labiausiai reikėjo. Todėl aš daug metų buvau blogas mamai, neklausiau jos, klausiau tik tetos. Kai teta Elena mirė, Valerija Kuzmickaitė, kuri padėjo tetai mus auginti, už 150 rublių pardavė siuvimo mašiną "Singer" ir man nupirko kostiumą, batus, marškinius ir mėlynos spalvos lietpaltį. Ką po to įsigydavau, nebeprisimenu, bet šitas kostiumas lig šiol liko atmintyje.

– Kada vėl suartėjote su mama?

– Aš visu kuo buvau panašus į ją – ir išvaizda, ir charakteriu. Juk nuo 18 metų pradėjau rėdytis Kalėdų Seneliu, pradėjau piršliauti, tas judrumas, bandymas prasigyventi buvo paveldėtas iš mamos. Paskui mes labai suartėjome. Mano mama mirė prieš 5 metus, sulaukusi 95-erių.