Gamtos sukurta ir dailininko ranka palytėta

„Didelę gyvenimo dalį praleidžiu prie jūros. Man patinka čia gyventi, nes pasiilgstu bangų, vėjo ir smėlio. Jūra man yra gyvenimo būdas, aš nesieju jos su atostogomis ir įdegiu“, – sakė klaipėdietis tapytojas Ernestas Žvaigžinas, kurio ne tapybos, o mažosios plastikos paroda, alsuojanti jūra, šiuo metu eksponuojama uostamiesčio Meno bibliotekoje.

Ant dviračio – ir į Smiltynę

Jam nesvarbu, koks metų laikas, koks oras, rytas tai ar vakaras, važiuoti  pasivaikščioti pajūriu tapo kasdienybe.
Vos pajutęs, kad nuo kūrybinių ir egzistencinių minčių gresia perkrova, tapytojas meta į šoną visus darbus, sėda ant dviračio ir „emigruoja“ į Smiltynę.

Anot Ernesto, pajūris yra ta vieta, kur lieki tik tu, begalinė erdvė, žvilgsnis, prikaustytas prie horizonto, sūrus vėjas, velėjantis galvą, ir smėlėtas krantas su daugybe jame atsispaudusių pėdsakų. Nupėdini pajūriu keletą kilometrų, išvalai mintis ir grįžti atgal, lengvai nuskaidrėjęs, o neretai ir praturtėjęs tikrąja šio žodžio prasme. Jei akimis ganai ne tik debesis ir horizontą, bet kartais žvilgteri ir sau po kojomis, randi gražių dalykų: plokščių akmenėlių, gintaro krislų, kriauklelių ir smėlio bei vandens nugludintų medžio nuolaužų.

Ernesto teigimu, medis – pati artimiausia ir parankiausia žmogui medžiaga. Jis turi ypatingą faktūrą, spalvą ir garsą. Medyje galima užčiuopti ir pajusti gyvybę. Todėl jam medis savo materija yra labai artimas. Daugybę metų tapytojas pajūryje rinko sausuolius ir nešė namo.

Iš to, ką rado pajūryje

„Nerašyk taip, dar pagalvos, kad važiuoju prie jūros malkų pasirinkti, – šmaikščiai pabarė. – Ne taip lengvai ir ne kasdien pavyksta kažką įdomaus rasti. Specialiai neieškau, žingsniuoju pajūriu ir, jei pasipina po kojomis koks gražus medžio kūrinys, paimu. Pasitaikydavo rasti nemenkų. Tokius saugiai paslėpdavau, kad kitąkart galėčiau parsigabenti“.

Per daugel metų pajūryje surinkti sausuoliai dulkėjo dailininko dirbtuvėje, kol šį rudenį netikėtai jam kilo mintis kažką iš jų sutverti. Taip užgimė mums visiems ir pačiam tapytojui netikėta mažosios medžio plastikos paroda „Gamtos ir laiko sukurta, jūros išplauta, vėjo ir laiko nugludinta ir Ernesto ranka palytėta“.

„Nereikia į tai labai rimtai žiūrėti. Tai gal net ne kūryba, o žaidimas. Traukiu iš dėžės sausuolį ir žiūriu, ką čia jam pritaisius. Ir pridedu: tai sparną, tai luotą, – pasakojo dailininkas. – Žinoma, tarp radinių buvo ir tokių, kurie iš karto turėjo apibrėžtą formą – tarsi nuorodą, ką iš jų reikia padaryti. Ir nieko nebegali keisti. Tai nulemta. Kitus sujungiau iš keleto detalių“.

Leido kalbėti medžiui

Ernesto plastikoje sunkiai suvokiama riba, kur baigiasi gamtos veikla ir prasideda menininko darbas. Išlaikyta subtili santarvė su gamta ir santykio su ja estetika.

„Įdėdamas per daug savęs gali viską sugadinti. Turi pajusti subtilią ribą, kada prislopinti savo emocijas ir leisti kalbėti medžiui“, – atviravo tapytojas.

Abstrahuotos medinės kompozicijos tęsia tautinės skulptūros sakralines tradicijas, užčiuopiama jautri sąsaja su lietuvių liaudies menu. Ernesto mediniai stebuklai dvelkia minimalizmu, jie santūrūs, lengvi. Palikta grynos erdvės, kurioje geriau išryškėja medžio plastika. Jokios vizualinės daugiakalbystės, tik išieškota, išjausta forma, kurią greičiausiai padiktavo pati materija.

E.Žvaigždino mažoji plastika iki gruodžio 5-osios eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje (J.Janonio g. 9). Ją galima apžiūrėti bibliotekos darbo laiku: I–V nuo 10 iki 19 val.