Tėvas Stanislovas   (Mykolas Algirdas Dobrovolskis (1918–2005) – vienuolis kapucinas, kunigas, iškilus pamokslininkas, aktyviai priešinęsis sovietinei okupacijai, globojęs socialiniame užribyje esančius, nuo priklausomybės ligų kenčiančius žmones, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjas.

Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais  apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, už savo įvairiapusę veiklą – Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu,  Santarvės premija,  išrinktas Lietuvos Tūkstantmečio žmogumi, jam suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas. 

Nuo pat pastoracinio darbo pradžios Tėvas Stanislovas garsėjo savo pamokslais. Jų žodžiai nešė paguodą, viltį, ramybę, vienijo Lietuvos žmones. 

Kas yra džiaugsmas? Vidinė harmonija. Ją labai retai pajuntame, nes esame pikti arba pavydūs, arba neskaistūs, – yra pasakęs Tėvas Stanislovas. – O kai retkarčiais viso šito atsikratome, apima ramybė. Tada ir pajuntame džiaugsmą, o kur džiaugsmas, ten ir laimė. Didžiausias džiaugsmas, kai gali ką nors nuveikti.“