Įkvėpta L.Hill

– Muzika jus lydi nuo mažumės. Kada pati pradėjote dainuoti?

– Būdama trejų "išleidau" savo pirmąjį įrašą. Tėtis įrašė, kaip dainuoju, gaila, nežinau, kur dabar ta kasetė yra. Būtų įdomu paklausyti. Žavėjausi grupėmis "Spice Girls", "Fugees", "All Saints". RnB stilių pamėgau dar vaikystėje. Galbūt tai vyresnio už mane brolio įtaka. Jis kažkokiais būdais gaudavo įvairių kompaktinių diskų, kurių tada buvo deficitas. Galima sakyti, augau su jo muzika. Todėl ir pačiai dainuojant šis stilius man priimtiniausias. Vėliau prasidėjo Whitney Houston, Mariah Carey era, turėjau visas jų kasetes. Taip pat "Sister Act 2" (liet. "Netikra vienuolė") buvo mėgstamiausias mano filmas. Juk Lauryn Hill vardas tame filme buvo Rita – mama jai irgi neleido dainuoti dėl tos pačios priežasties, kaip ir man tėtis. Nes iš dainavimo neišgyvensi. Nors už širdies griebk. Žodžiu, muzikos neapleidau nė vienu gyvenimo laikotarpiu, o kai suėjo devyniolika, pradėjau dainuoti klubuose.

– Vadinasi, dainuoti išmokote pati? Nelankėte nei muzikos mokyklos, nei S.Šimkaus konservatorijos?

– Profesionaliai muzikos nesimokiau ir esu visiška savamokslė. Ką girdžiu, tą dainuoju. Lygiai taip pat ir grojimas pianinu – ką girdžiu, tą ir groju. Nepažįstu "bemolių", "bekarų"… Noras mokytis buvo, ir dabar tos žinios labai praverstų. Bet anuomet dar klausydavau tėvų, tad įstojau į Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą.

– Kodėl pasirinkote būtent socialinį darbą?

– Būčiau norėjusi studijuoti džiazą ar kurią nors kitą muzikinę specialybę. Tiesiog tėtis visada skatino mane siekti rimto išsilavinimo. Jis pats yra dainininkas ir puikiai žino, kaip tai nėra lengva. Vieną dieną tu turi darbo, kitą – visiškas štilis. Taip jis norėjo mane apsaugoti nuo pavojų. Niekada nedraudė dainuoti ir sužinojo, kad galiu tai daryti tik tada, kai pamatė per televiziją. Nes viskas buvo kruopščiai slepiama – nieko nesakėme nei aš, nei mama. Žinojo tik tiek, kad vakarais dainuoju klubuose, bet kad šis pomėgis peraugo į rimtesnį lygmenį – ne.

– Ir kaip sureagavo sužinojęs?

– Nustebo. Tai buvo maždaug prieš penkerius–septynerius metus. Steponas Januška, pas kurį tuo metu šiek tiek mokiausi, pasiūlė sudainuoti su Monika Liubinaite, nuostabia asmenybe. Buvo geras laikas. Kartu atlikome dainą iš filmo "Netikra vienuolė", mus parodė per televizorių. Tai pamatęs tėtis juokavo: "Nieko sau, aš tiek metų ant scenos, bet su geriausiais Lietuvos muzikantais nedainavau, o dukra tik atėjo ir iškart į aukštumas šoko." Jei rimtai, patikėjo, kad noriu ir galiu dainuoti. Bet viskas tuo ir pasibaigė.

Lagamininis gyvenimas

– Kas nutiko, kodėl netęsėte muzikinės veiklos?

– Baigusi studijas išvažiavau į Ispaniją. Tiesa, muzikos ten irgi nepaleidau. Dainavau viešbučiuose, klubuose, restoranuose, baruose. Pakeičiau nemažai darbų: išbandžiau padavėjos, vėliau – pardavėjos konsultantės darbus, galiausiai įsidarbinau oro uosto prekių parduotuvėje. Penkerius metus gyvendama Maljorkos Palmoje, šiek tiek pramokau ispanų. Esu imli kalboms.

– Turistai dievina šį kurortą, nuostabi gamta, geras oras, laimingi žmonės. Kodėl sugrįžote?

– Nors Ispanijoje susiradau draugų, jie niekada neatstos tų tikrųjų, kurie liko Lietuvoje. Kartais apimdavo ilgesys. Vienai man sunku. Norisi šalia turėti širdžiai artimų žmonių, pabendrauti su jais. Galiausiai nusprendžiau – užteks gyventi "ant lagaminų". Palmoje dominuoja sezoniniai darbai, visi atostogauja, o mes dirbame. Laisvų dienų nedaug, faktiškai tai būdavo "parduotos vasaros". Kartą atvykę į salą tėvai laukė, kol baigsiu dirbti, kad bent truputį pabūtų su manimi. O pasibaigus sezonui Maljorkoje, nelabai yra ką veikti. Tokiais momentais grįždavau namo. Vėl reikia ieškotis buto, darbo. Tikras vargas. Metai bėga, o niekas nesikeičia. Tik tiek, kad turi pinigų ir gali sau leisti kur kas daugiau, nei dirbdamas Lietuvoje. Bet daiktai, bent jau man, niekada neatstos šeimos. Be to, gyvenime jau norisi stabilumo. Norėčiau, kad mano vaikas mokytųsi lietuviškoje mokykloje, čia puiki švietimo sistema. Maža to, būtų skaudu iš senelių atimti akimirkas su anūkais. Man nepriimtinas ispanų vaikų auklėjimas ir apskritai jų mentalitetas – viskas bus "manjana" – tai yra rytoj. Įsivaizduokite, viduryje gatvės ispanas sustoja pasisveikinti ir pasikalbėti su draugu. Net ir rimtų įmonių darbuotojai niekur neskuba. Tarkime, kilometrinės eilės žmonių laukia, kol juos aptarnaus, tuo metu ispanas kalbasi telefonu su mama apie tai, ką valgė pusryčiams. Jiems tai yra priimtina. Be to, kaip bebūtų, ten tu esi tik svetimšalis.

– Jūsų brolis vis dėlto pasirinko emigranto duoną.

– Su žmona ir dviem gražiomis dukrytėmis jis gyvena Airijoje. Labai jo pasiilgstame. Dažnai kalbamės internetu, bet tai, žinoma, ne realus bendravimas.

Siekia svajonių

– Kas paskatino išbandyti jėgas televizijos projekte "Lietuvos balsas"?

– Širdimi pajaučiau, kad atėjo laikas ir esu tam pasiruošusi. Prieš metus nebūčiau patikėjusi, kad gyvensiu Klaipėdoje ir viešbutyje dirbsiu administratore. Net minties nebuvo išsiversti gyvenimo aprašymą į lietuvių kalbą. Turėjau CV tik anglų ir ispanų kalbomis. Tačiau pastarasis sugrįžimas namo buvo kitoks – išsikroviau lagaminą, susidėliojau daiktus į stalčius, išsiverčiau CV į lietuvių kalbą ir nutariau susitvarkyti gyvenimą čia. Draugai vis sakė, užteks dainuoti virtuvėje, draugė net užpildė "Lietuvos balso" dalyvio anketą. Tėtis sielojosi, kad nepavyks suderinti projekto su darbu. Dainininko duona, jo manymu, nėra patikima. Geriau mažesnis, bet laiku ir užtikrintas atlyginimas. Apie savo dalyvavimą "Lietuvos balse" pasakiau ne iš karto, bet sužinojęs neturėjo kur dėtis – padėjo prasidainuoti, davė naudingų patarimų.

– Ar dėl to į akląją perklausą jus atlydėjo tik mama, močiutė ir geriausia draugė?

– Tėtis netikėjo, kad man pasiseks. Anot jo, talentas dar ne viskas, reikia įdirbio.

Niekada nemanipuliuodavau tėčio žinomumu. Dar anksčiau, kai tėtis buvo labai garsus, netgi slėpdavau tai.

– Tačiau atsisuko mokytojas, kurio labiausiai ir norėjote – Leonas Somovas. Taip pat Džordana Butkutė. Nė vienas jų nežinojo, kad scenoje – garsaus dainininko duktė.

– Niekada nemanipuliuodavau tėčio žinomumu. Dar anksčiau, kai tėtis buvo labai garsus, netgi slėpdavau tai. Žmonės mane pažįsta ir priima ne tokią, kokia aš esu. Nes tam tikrais momentais garsi pavardė gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Geriausia, kai iš viso nežino. Tai, kad L.Somovas atsisuko pats pirmas, man yra didelis įvertinimas. Tikrai džiaugiuosi. Jo komanda labai stipri, lengva nebus. Jau spėjau įsitikinti, kad tai šiltas, mielas žmogus.

Autoritetas – tėtis

– Galbūt kada nors gerbėjai pamatys jus vienoje scenoje dainuojant su S.Donskovu?

– Man tai būtų didelė garbė. Sulaukusi tokio pasiūlymo nė akimirkai nesudvejočiau. Bet man dar toli iki jo. Tėtis yra senas vilkas, su mama net praminėme jį aiškiarege Vanga, kuri visada numato į priekį. Ir tik norėdamas mane apsaugoti, prieštarauja man. Klausydama tik savo širdies balso neretai nusvylu. Užtat dėl nesėkmių negaliu kaltinti nieko kito, išskyrus pačią save.

– Kada šeimai pristatysite savo gyvenimo draugą?

– Kad dar neturiu ką pristatyti. Bet neneigsiu, jau norisi mylimo žmogaus šalia.

– Esate išranki?

– Su bet kuo tikrai negalėčiau būti, tiksliai žinau, ko noriu. Vyras turėtų mane papildyti, kad kartu būtų gera ir įdomu. Labai nemėgstu rutinos ir monotonijos.

– Kaip manote, ar šiandien Lietuvos muzikos pasaulyje yra įdomių atlikėjų?

– Žinoma. Tas pats L.Somovas, Monika Liu, "Saulės kliošas". Gal net anksčiau tiek nebuvo, kiek yra dabar. Talentingas jaunimas nebežaidžia fonogramomis, patys kuria muziką ir ją atlieka gyvai. Tai sveikintinas dalykas.

– Ar siejate savo ateitį su muzika?

– Noriu daryti tai, kas mane daro laiminga. Muzika yra mano gyvenimo dalis. Su ja atsibundu, dirbu, ilsiuosi, sportuoju. Be jos liūdna. Būtų dar geriau, jei galėčiau iš to pragyventi. Ateityje norėčiau įrašyti bent jau porą savo autorinių dainų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. gruodžio 2 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete mokėsi socialinio darbo.