Prieš metus ant Muzikinio teatro fasado pristačiusi vertikalaus šokio spektaklį "Kalbantis bokštas", ambicinga moteris tapo šio žanro pradininke Lietuvoje. Spalio 6 d. "Vakarų Baltijos laivų statyklos" angare Klaipėdai ir visai Lietuvai ji drauge su šokėju Aurelijumi Liškausku parodys jau antrąjį savo darbą – vertikalaus šokio spektaklį "Giedanti Vydūno upė".

– Inga, kaip apibūdintumėte vertikalų šokį? Kokia tai meno forma?

– Tai šokis dideliame aukštyje, esant nesvarumo būsenai. Užsienyje kolegos šoka naudodami vinčus – krano principo mechanizmus. Jie žmogų kilnoja automatiškai, 4 m/s greičiu, atlikėjui belieka susitelkti į choreografiją. Mūsų turima įranga paprastesnė, naudojame virves, apraišus ir karabinus, o aukštį reguliuojame rankiniu būdu. Vertikalus šokis gali būti rodomas ant bet kurio aukšto pastato "nešančios" sienos, tvirtinantis ant metalinių sijų.

– Esate šio žanro pradininkė Lietuvoje. Ar pamenate, kaip gimė mintis puantus atidėti į šalį ir juostis virvėmis?

– Kai dirbant Klaipėdos muzikiniame teatre prasidėjo kalbos apie teatro uždarymą rekonstrukcijai, pamaniau, jog būtų gražu ir simboliška suorganizuoti renginį, kuriame atlikėjai, šokėjai, išeitų iš scenos į išorę. Pirmoji šia idėja patikėjo anuomet teatre dirbusi kolegė Kristina Norvilė. Ji padėjo surasti olandų trupę "Bencha Theater", apmokiusią mus ir padėjusią kurti "Kalbantį bokštą". Tą projektą įgyvendinome bendrai su Klaipėdos muzikiniu teatru. Tuo tarpu "Giedanti Vydūno upė" jau yra savarankiškas šokių mokyklos "Coda" produktas. Reikia pripažinti, kad olandai pradžioje buvo skeptiški, nesitikėjo, jog taip gerai ir greitai įsisavinsime medžiagą. Didelė motyvacija judėti pirmyn buvo jų kvietimas kartu vykti gastrolių į Indiją.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti vertikalaus šokio atlikėjams, kokių taisyklių laikytis?

– Pirmiausia būtinas profesionalus šokėjo, gimnasto ar oro akrobato pasirengimas. Egzistuoja tam tikros taisyklės: nesvarumo būsenoje negalima kabėti ilgiau nei valandą, nes susispaudžia organai, sutrinka kraujotaka ir ima trūkti deguonies. Dažnu atveju ilgiau pabuvus vertikalioje padėtyje jaučiu galvos skausmą, Aurelijus – nugaros. Fiziniai pojūčiai labai skirtingi. Saugumas čia labai svarbus, bet ir ekstremalumo, žinoma, daug. Šiame mene negalima klysti arba patingėti, nes pasekmės – labai skaudžios. Psichologiniu požiūriu pirmiausia tenka nugalėti aukščio baimę, reikalinga didelė savitaiga. Dauguma galvoja, jog mes nebijome, esame bepročiai. Iš tiesų, kaskart, pasikabinusi ore, bijau. Mintyse prabėga įvairūs scenarijai. Tačiau po kiekvienos ilgesnės pertraukos pasiilgstu to nesvarumo jausmo, šokio ore.

– "Kalbantį bokštą" šokote 17 m aukštyje, "Giedanti Vydūno upė" keliasi į 25 m. Antrajam projektui sąmoningai ieškojote aukštesnio pastato?

– Tiesą sakant, į aukštį nesiorientavome. Mūsų didžiausias noras buvo sukurti "Kalbančio bokšto" tęsinį. Ieškojome temų, kurios būtų įdomios, aktualios, filosofiškos. Greta Lietuvos šimtmečio kita šiais metais svarbi data – 150-osios Vydūno gimimo metinės. Pradėję analizuoti šaltinius apie šią asmenybę, buvome sužavėti. "Giedanti Vydūno upė" sujungs praeitį, Vydūno kaip kūrėjo asmenybę ir nūdienos moksleivių žinias apie jį. Paties projekto idėjos autorė – K.Norvilė, ji vykdė moksleivių apklausas. Scenarijų šokio spektakliui parašė Sondra Simana, scenai jį adaptavo režisierė Rūta Bunikytė. Kadangi Vydūnas – asmenybė, jungianti kūrėją, menininką ir filosofą, šiame spektaklyje išreikšime jį plačiąja prasme, pasitelkę elektro etno muzikos motyvus (kompozitorius Kristijonas Lučinskas), gravitacijai nepavaldų vertikalų šokį, čia ir dabar kuriamus video vaizdus. Mūsų akimis Vydūnas – tai ne tik ryški Lietuvos literatūros asmenybė, bet ir individualus požiūris į gyvenimą, savita gyvenimo gravitacija.

– Dabar, kaip ir pirmajame savo projekte, šoki drauge su A.Liškausku. Kokios jo savybės, priežastys tai lėmė?

– "Kalbantis bokštas" buvo išskirtinis ir labai ryškus įvykis mūsų abiejų gyvenimuose. Pasitikėjimo savimi įkvėpė gastrolės Indijoje, pajutome "kaifą". Aurelijus turi daug drąsos, ant sienos jis kaip katė, aš – krištolinė vaza (juokiasi).

– Kaip gimė mintis naują projektą parodyti tokioje neįprastoje erdvėje, "Vakarų Baltijos laivų statyklos" angare, elinge?

– Iš pradžių norėjome antrąjį spektaklį kurti ir rodyti ant vieno iš miesto devynaukščių gyvenamųjų namų. Vėliau buvome priversti šios idėjos atsisakyti, nes projekto įgyvendinimas nusikėlė į rudens sezoną. Reikėjo uždaros, nuo nepalankių oro sąlygų apsaugotos erdvės. Neatsitiktinai šio projekto globėju tapo miesto meras Vytautas Grubliauskas, drauge su juo svarstėme įvairias tokiam projektui tinkamas lokacijas. Sustojome ties, mano manymu, gražiausiu variantu, grandiozine erdve pačioje miesto širdyje, į kurią įprastai nepatenka joks pašalinis žmogus. Norėtųsi ten padaryti dar ne vieną renginį.

– Ar po kelių dešimtmečių, praleistų teatre, nesijauti išdavusi klasikinio šokio?

– Klasika yra mano kojose, kasdien šokių mokykloje dirbu su vaikais. Vertikalų šokį matau kaip kilimą į kitą lygmenį, kur galiu savo klasikinio šokio galimybes derinti su naujais įgūdžiais, akrobatika. Dauguma šokėjų išėję į rentą jaučiasi seni, pavargę, praradę motyvaciją. Mintis teatre laukti pensijos manęs netenkino, norėjau šokti ir rasti tokią alternatyvą saviraiškai, kuri mane vežtų. Po stažuotės Olandijoje turiu svajonę pakeliauti po pasaulį, pamatyti kitų trupių pasirodymų, nuvykti pasitobulinti į JAV, kur ir gimė vertikalus šokis