Ieškodami krašto ženklų, atrado save

Projekto rezultatai pranoko lūkesčius ir maloniai nustebino – žmonės ne tik susipažino su regionalizmu ir istorinio atvaizdo interpretacija tapyboje, Vakarų Lietuvos krašto savitumu, plenero tapybos tikslais, principais, technika, interpretavo Vakarų Lietuvos istorinį atvaizdą, dalyvavo Giruliuose vykusiuose pleneruose, bet ir atrado save. Rugpjūčio 29 d. 17 val. Girulių bibliotekoje-bendruomenės namuose įvyks minėtų užsiėmimų metu sukurtų darbų parodos atidarymas.

Planuoja įsirengti dirbtuves

Projekto „Krašto ženklai“ užsiėmimų dalyviai – skirtingi savo amžiumi, išsilavinimu, socialine padėtimi, tačiau visus juos vienija noras pažinti, kurti, mokytis ir tobulėti.

„Piešimas praplečia akiratį“, – teigė viena iš plenero dalyvių, visą gyvenimą buhalterinį darbą dirbusi Vaclova Vaičiutė, kuri paskutinį kartą teptuką rankoje laikė mokykloje ir dar šiek tiek tuomet, kai mokė piešti anūkėlę. „Viską, ko iki šiol norėjau, – pasiekiau, – savo patirtimi dalijosi Vaclova. – Mokymasis piešti – tai ir mano valios bei užsispyrimo išbandymas.“

Vaclovos gabumus dailei dar mokykloje pastebėjo mokytoja ir patarė juos vystyti, tačiau gyvenime teko vienu metu dirbti keliose darbovietėse, reikėjo susikurti patogias gyvenimo sąlygas ir svajonė pasimiršo. Įkvėpta projekto „Krašto ženklai“ mokymų, Vaclova užsiminė, jog planuoja namuose įsirengti erdvę, kurioje galėtų tapyti.

Vydūno keliais

„Niekada žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas“, – yra pasakęs Vydūnas. Dalis plenerų buvo surengti netoli Girulių esančiame Kukuliškių kaime, kad būtų įamžinta sodyba, kurioje vasarodamas pajūryje buvo apsistojęs filosofas, rašytojas, lietuvių tautos šviesulys Vydūnas. Artėja Vydūno 150 metų jubiliejus, o 2018-ieji paskelbti Vydūno metais. Tai dar didesnis stimulas įamžinti didžiojo tautos filosofo gyvenimo fragmentus ir priminti visuomenei jo darbų ir idėjų reikšmingumą.

„Žmogus yra stiprus, jeigu jis žino savo krašto istoriją“, – sakė plenerų dalyvė Rimantė Vasiljeva. Anot Rimantės, projekto „Krašto ženklai“ užsiėmimai skatina gilintis į krašto istoriją ir kartu lavinti savo vaizduotę per kūrybą.

Nors R.Vasiljevai tapyba nėra svetimas ar naujas dalykas, ji teigė, kad anksčiau sukurtuose jos darbuose vyravo peizažai, gėlės. „Dėl šių užsiėmimų mano darbuose atsiranda architektūra, išmokstu įkomponuoti daugiau detalių“, – pastebėjo plenerų dalyvė.

Piešimas įtraukia

Kiekvieno dalyvio pažintis su dailės pasauliu – vis kitokia. Logopedė Regina Martišienė piešti pradėjo gimus vaikams, būdama motinystės atostogose. Projekto „Krašto ženklai“ dalyvė sakė visada žinojusi, jog gali piešti, nors niekada to nedarė, o ir mokykloje, kurią lankė, nebuvo net dailės mokytojo.

Anuomet vyras pajuokavo: „Arba pradėk piešti, arba burti kortomis.“ Šie žodžiai buvo lemtingi – Regina pasinėrė į kūrybos pasaulį.

„Kai ateina įkvėpimas, kartais galvoji, negi aš taip padariau? Atrodo, kad už mane kažkas tai padaro“, – pasakojo plenerų dalyvė, kuri prieš dalyvaudama projekte „Krašto ženklai“ nebuvo tapiusi nei akvarele, nei aliejiniais dažais, todėl jai buvo įdomios skirtingos technikos.

„Kai piešiu, tarsi manęs nebelieka. Nejaučiu nuovargio, nei kojos neskauda ir valgyti nenoriu... esu tame procese, – pasakojo ikimokyklinio ugdymo pedagoge dirbanti Viktorija Petrauskienė. – Piešimas – tai išėjimas iš savęs, iš savo vidinio pasaulio. Netrukdo net tai, kad į tave žiūri (nes įprastai nemėgstu, kai kas nors stebi). Kai piešiu – visiškai netrukdo niekas.“

„Viską palieki ir tiesiog pieši, – Viktorijos minčiai pritarė ir kita plenerų dalyvė vadybininkė Lina Ruikytė. – Kas nors paklausia, ką veiki, kokie tavo pomėgiai, o tu atsakai: „...einu piešti“. Tai suteikia išskirtinumo.“

„Atrakinti“ smegenis

Giruliuose vykusių plenerų metu smalsūs praeiviai stabtelėdavo, kiti prieidavo arčiau, kalbino dalyvius, domėjosi, kas ir kaip čia vyksta. Vienai iš giruliškių, Irinai Polukarovai, teko galimybė dalyvauti pleneruose ir dėl to moteris sakė nesigailinti.

„Gaudau kiekvieną išsakytą mintį, – džiaugėsi I.Polukarova. – Užsiėmimus vedantis dailininkas moka bendrauti su žmonėmis, paaiškinti, sustoti tada, kai mato, kad mes jau nebesuprantame. Žmogus gali turėti žinių, bet jis ne visada moka perteikti jas, paaiškinti taip, kad kiti, kurie viską pradeda nuo nulio (ir ypač kai jau nejaunas protas, kuris ne taip greitai pagauna viską), žingsnis po žingsnio kažką gautų.“

Irina į Lietuvą atvyko iš Peterburgo, kai jai buvo 24 metai. „Buvo sunkūs laikai: neturėjau draugų, reikėjo kažkur išlieti susikaupusią energiją, tuomet pradėjau piešti“, – prisiminė moteris.

Pirmasis jos piešinys gimė pasinaudojus vaikams skirtomis piešimo priemonėmis. Praktinių įgūdžių gavo ir internetu, tačiau tokie mokymai, anot Irinos, turi minusų – nematai atspalvio. Naudingiau, kai mokymasis vyksta „gyvai“, dalyvauja žmonių, kurie turi daugiau patirties. Ja galima dalytis.

I.Polukarovai užsiėmimų esmė – „atrakinti smegenis“. Anot dalyvės, „būna, kad turime nemažai patirties ir žinių, bet tai kažkur užrakinta septyniomis spynomis. Reikia atsipalaiduoti ir visa tai „atrakinti“.

Diskusijos – svarbu

Projekto dalyvius džiugina tai, kad užsiėmimų metu galima užduoti klausimų iš skirtingų dailės sričių, taip pat galimybė diskutuoti, išsakyti savo nuomonę.

„Labai įdomu klausytis žmonių, kurie žino mažiau, nes jie dar vertina iš vartotojo pozicijos, – sako užsiėmimų dalyvė Jevgenija Škaliova. – Kai kiti išsako savo nuomones, tu pasidarai kažkokią bendrą išvadą.“

J.Škaliova studijuoja šiuolaikinį meną ir medijas. „Klaipėdoje labai skirtingai rengia dailininkus, – paklausta, ar šiuose užsiėmimuose randa tai, ko dar nežinojo, atsakė Jevgenija. – Tiesą sakant, aš čia daug daugiau gaunu nei kur kitur. Labai tiksliai pateikiami techniniai dalykai, kurių nežinojau. Tai, ko trūko, radau čia.“

Diskusijų nauda neabejoja ir edukacinių užsiėmimų vadovas Tadas Dromantas. Dailininką nustebino ir dalyvių kūrybiškumas, ir noras sužinoti daugiau, vidinė žmonių motyvacija. „Tai rodo ypatingą publikos dėmesį tokiai vaizduojamojo meno išraiškai, kuri perteikia ne abstrakčias meno idėjas, o konkrečios vietos ir laiko estetines pajautas“, – teigė T.Dromantas.

Menininkas pastebėjo, kad žmones domina skirtingi tapybos aspektai. Daugiausia – technologinio pobūdžio: nuo ko pradėti, kaip modeliuoti formą, kaip komponuoti ir pan. Kaip ir visiems pradedantiesiems, anot jo, šie ir panašūs klausimai kyla natūraliai, nes tai baziniai tapybos elementai, kurie lemia kūrybinio darbo sėkmę.

Projektą „Krašto ženklai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos miesto savivaldybė.