Iliustratorė Ežiukas: man patinka naiviai pažvelgti į sudėtingus dalykus

"Mano istorijos būna ir patirtos, ir išsvajotos, susapnuotos. Kartais – ir išgirstos ar papasakotos. Kuriant viskas susipina, tad neretai nebeatsimenu – ar čia tikra istorija, ar prikūriau", – šypsosi iliustratorė, komiksų autorė Viktorija Dambrauskaitė-Ežiukas.

Iš pajūrio kilusi kūrėja ne veltui pasirinko šelmišką slapyvardį. Jos kūriniai žavi magiškomis istorijomis ir netikėčiausiais herojais. Gimtojoje Klaipėdoje gyvenanti menininkė pripažįsta, kad labiausiai ją įkvepia ranka pasiekiama jūra. Būtent jos bangų ošimas padeda atrasti visus atsakymus ir reikiamą ramybę.

– Jūsų kūriniai itin svajingi, magiški, nejučia įtraukiantys į pasakų ir šelmiškų miško žvėrių pasaulį. Iš kur semiatės įkvėpimo? Galbūt polinkį į kūrybą paveldėjote iš tėvų?

– Mano šeimoje nėra menininkų. Tačiau vaikystėje buvau labai smalsi, tokia likau iki šiol. Mane įkvepia viskas: nuotykiai, rutina, kelionės, gamta, pasivaikščiojimai, sapnai. Mėgstu kurti pasaulius, personažus, pritaikyti jiems istorijas. O iš to pomėgio vienokia ar kitokia forma ir gimsta visa kūryba.

Nuo mažens buvau kūrybinga, bet apie menininkės profesiją pagalvojau tik tada, kai baigus mokyklą reikėjo kur nors stoti. Man pasisekė, nes mano tėvai visuomet mane palaikė, kad ir ką sugalvočiau, o sugalvodavau visko tikrai daug. Žinau, kad jiems, kaip ir daugeliui kitų žmonių, keistai atrodo, kad kasdieną keliauju į studiją, kur sutinku daug draugų, ten vyksta renginiai. Atrodo, kad tiesiog gerai leidžiu laiką, tai tikrai neskamba kaip rimtas darbas. Tėvai tikriausiai iki šiol dar nelabai supranta, ką aš veikiu ir iš ko gyvenu, bet vis pasidomi – ar turiu ką valgyti, ar esu laiminga. Jiems tai svarbiausia.

– Save laikote klaipėdiete iki kaulų smegenų. Tačiau jums artima ir gamta, kurios jūsų kūryboje nemažai. Galbūt todėl gimtasis uostamiestis ir yra jums prie širdies? Juk čia gamta labai glaudžiai sąveikauja su miesto kultūra.

– Klaipėda man yra toks miestas, kuriame gamta alsuoja pro langą, net gyvenant senamiestyje. Dešimt minučių – ir tu jau prie vandens ar miškų. Čia gamta daro didelę įtaką ir kultūrai, kasdieniam vietinių gyvenimui. Pavyzdžiui, kartais žmonės į renginius nesusirenka, nes siautėja audra, ir visi išskuba į Melnragę, prie molo, stebėti bangų. O jei šviečia saulė – tai taip pat geras metas dingti iš miesto. Man Klaipėda yra ne tik jūra, kaip daugeliui atrodo, bet didžiulės erdvės, druskos kvapas ore, begaliniai horizontai ir beprotiškas vėjas, kuris viską išpučia ir išvėdina.

Gimtinė: "Man Klaipėda – ne tik jūra, bet ir druskos kvapas ore, begaliniai horizontai", – sako klaipėdiete iki kaulų smegenų save laikanti Viktorija. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Klaipėdai savo kūriniuose skiriate išties nemažai dėmesio. Jau ne vienus metus kuriate komiksą "Memel Blues" – alternatyvų, meninį uostamiesčio gidą. Jame matome pašėlusią jūrą, žavias undines, šelmiškus miesto gyventojus. Kaip gimsta šie siužetai? Ar dažnai leidžiate vakarus prie pasišiaušusios, banguojančios jūros, klausotės jos ošimo, tikėdamasi išgirsti undinių dainas?

– "Memel Blues" atsirado iš poreikio papasakoti apie savo miestą. Esu baigusi gidų kursus, bet standartinės ekskursijos, vedžiojant žmones po tas pačias, jau atsibodusias vietas, manęs nežavėjo. Turiu daug žinių apie šį miestą, o aplinkui esantys jauni žmonės mane neretai nustebindavo frazėmis, kad Klaipėdoje nieko nevyksta, čia miręs miestas, nėra, ką čia veikti. Keista tai girdėti, nes aš pati tiesiog nespėju čia visko aplankyti ir daug ko nuveikti!

Norėjau papasakoti apie šį miestą kaip kitokį. Klaipėda niekada nebus panaši į Vilnių ar į Kauną, nes turi visai kitą istoriją. Juk dar nėra nė šimto metų, kai ji prijungta prie Lietuvos. Vienas iš mano tikslų buvo pasitelkti įdomesnę formą, nes ilgi pasakojimai apie lankytinas vietas manęs nežavi. Be to, manau, kad mes kiekvienas susikuriame savo miestą su savais maršrutais ir vietomis. Tad "Memel Blues" pasakoja apie mano Klaipėdą, tokią, kokioje gyvenu aš.

Svarbu, kokią žinutę nešu savo kūryba. Siūlyčiau į ją žiūrėti kaip į pokštą, nes neretai mano kūryba būna juokinga, šmaikšti. Kartais – svajinga ar naivi.

Prie jūros keliauju dažnai. Man patinka jausmas, kai kylant į kopą galva tiesiog ūžia nuo minčių ir rūpesčių, ir staiga išniręs horizontas priverčia viską pamiršti. Apima visiška tyla, pasijunti toks mažas prieš visą tą begalybę, ir viskas pasidaro nebesvarbu. Tada gali išgirsti save. Ten, viduje, ir slypi visi atsakymai, o jūra ir vėjas man padeda juos išgirsti.

– Prie jūros visi skubame vasarą, o žiemą lietuviškas pajūris tarsi apsnūsta. Tačiau galbūt būtent tada jus aplanko pačios kūrybiškiausios mintys?

– Kūrybiškiausios mintys neturi grafiko. Man svarbu pasirūpinti nuotykiais ir iššūkiais, kad gyventi nebūtų nuobodu, o visa kita atseka iš paskos. Ruduo man kaip Naujieji metai – nurimsti po vasaros, vėl susikaupi, grįžti į save. O ir miestas ištuštėja, išsivalo. Man patinka skirtingi sezonai, ir tai, kaip Klaipėda juos išgyvena.

Žvilgsnis: komiksas "Memel Blues" gimė iš poreikio papasakoti apie savo miestą, jį parodyti kitu kampu. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

– Baigusi dizaino studijas, išvykote į Londoną, tačiau greitai vėl grįžote į Klaipėdą. Šis megapolis jūsų nepatraukė? Bet juk čia tiek daug menininkų iš viso pasaulio, veikia pasaulinio garso galerijos – atrodo, kad menininkams Londone daugiau galimybių.

– Išvykusi supratau, kad dideli miestai man ne prie širdies. Čia per daug veiksmo ir per mažai laiko. Per visą šį didelį triukšmą labai sunku išgirsti save, suprasti, ko nori. Kūryba man neatsiejama nuo gyvenimo, man ji – ir yra gyvenimas. Jeigu patiriu daug streso, verčiuosi per galvą, nieko gero nebus. Man reikia erdvės nuobodumui ir alkiui, kad kažkas užgimtų. O Londonas buvo visko pertekęs.

Čia atvykau vos baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Beveik visą gyvenimą buvau išgyvenusi Klaipėdoje, labai norėjosi pakeisti aplinką ir iš čia ištrūkti. Važiavau be atgalinio bilieto ir be jokio plano ar lūkesčių. Ten turėjau draugų, su kuriais ir apsigyvenau. Tačiau jau po trijų dienų supratau, kad šis miestas ne man. Didmiesčiai man patinka, bet Londone kažkas buvo ne taip, kažkas visai ne mano.

Čia prabuvau tris mėnesius, aplankiau begalę parodų, persisotinau meno, tad iki šiol labai atsargiai renkuosi, į kokią parodą eiti. Galų gale, užsidariau namie ir piešiau, ignoruodama už sienų esantį miestą. Juokinga buvo matyti, kaip visi isterikuoja dėl audros, kas manojoje Klaipėdoje būtų tik šiek tiek didesnis vėjas. Susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Prisimindama šį gyvenimo tarpsnį manau, kad man labiausiai Londone patiko bibliotekos, kur rasdavau labai daug įdomių komiksų, bei Britanijos nacionalinis muziejus, kuriame praleisdavau ištisas dienas, stebėdamasi, kiek britai visko prisivežę – nuo mumijų iki majų papuošalų.

Fantazija: Viktorijos kūryboje gausu magiškų personažų. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

– Komiksų ir iliustracijų kūrėjai dažniausiai akylai stebi aplinką, į save geria vaizdus ir žmones, kol galiausiai sukauptą informaciją šmaikščiai pavaizduoja popieriuje. O kaip yra su jūsų kūryba? Tai – dažniau istorijos iš jūsų asmeninio gyvenimo ar per jūsų prizmę perleistos kitų žmonių istorijos?

– Mano istorijos būna ir patirtos, ir susvajotos, susapnuotos, o kartais – ir išgirstos ar papasakotos. Kuriant viskas susipina, kartais ir nebeatsimenu – ar čia tikra istorija, ar prikūriau. Tiesą sakant, man tai ir nebesvarbu. Svarbu, kokią žinutę nešu savo kūryba. Siūlyčiau į ją žiūrėti kaip į pokštą, nes neretai mano kūryba būna juokinga, šmaikšti. Kartais – svajinga ar naivi. Gal nuskambės banalokai, bet viskas, ką darau ir kas mane įkvepia, yra meilė. Darbais kalbu apie meilę sau, aplinkai, gamtai, žmonėms, meilę pasauliui, nes jis toks stebuklingas ir nenuspėjamas. Ir apie meilę nuotykiams!

– Jūsų kūryba labai žaisminga, kartais netgi vaikiška. Vaikystėje dauguma mūsų stengiamės kuo greičiau suaugti, o suaugę imame galvoti, kad norėtume šiek tiek pakvailioti, bet jau lyg ir nebetinka. Kaip jūs išlaikote savo vidinį vaiką ir nepasiduodate suvaržytam suaugusiųjų pasauliui? Ar dažnai šį vidinį vaiką "pamaitinate" nuotykiais ir atradimų džiaugsmu?

– Nuotykiai man išties pats svarbiausias dalykas gyvenime. Man tai ir yra kūryba. Judėti, keliauti, bandyti, rizikuoti, pasiduoti nežinomybei, paslysti, mokytis – tai geriausias būdas pažinti save. Manau, kad žodis "suaugti" kiekvienam turi skirtingą reikšmę. Aš laikau save suaugusia, nes prisiimu kasdienes savo atsakomybes, o ką kiti galvoja – tai jau jų reikalas. Dar paauglystėje supratau, kad tie "visi" labai jau skirtingai mato pasaulį, ir kiekvienam įtikti neįmanoma. Svarbu sutarti su savimi, mėgautis viskuo, ką darai, likti ištikimam sau.

Ironija: šia istorija komiksų kūrėja pašiepia Klaipėdoje vykstančią Jūros šventę. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

– Taip pat iliustruojate ir knygas. Tikriausiai šiame darbe kyla nemažai iššūkių, nes reikia sumanymus derinti su autoriumi, kuris gali turėti visai kitokį suvokimą? Esate iliustravusi akušerės ginekologės Vaivos Eringytės knygą paauglėms "Atvirai apie tai". Sudėtingus klausimus aptarianti knyga ir žaismingos iliustracijos – kaip tai suderinti?

– Man pasisekė, kad tenka dirbti su supratingais ir manimi pasitikinčiais autoriais. Žinoma, daug bendraujame, dalijamės idėjomis, bet man ramu, kad kiekvienas galime dirbti savo darbą.

V.Eringytės knyga tikriausiai buvo viena pačių smagiausių, kurias teko iliustruoti. Paauglystėje visa mano klasė skaitydavo "Panelės" žurnale buvusią jos skiltį. Tie puslapiai buvo legendiniai, nes tuo metu nebuvo nei interneto, nei lengvai prieinamos informacijos tokiais klausimais. Netikėta, kad po daug metų gavau progą iliustruoti šiuos tekstus. Man patinka į sudėtingus dalykus pažvelgti kitu kampu, gal kiek naiviai, suteikiant šiek tiek šviesos.

Tėvai tikriausiai iki šiol dar nelabai supranta, ką aš veikiu ir iš ko gyvenu, bet vis pasidomi – ar turiu ką valgyti, ar esu laiminga. Jiems tai svarbiausia.

– Menininkams nelengva užsitarnauti vardą, tapti atpažįstamiems ir mėgstamiems. Kokia buvo pati pradžia – kaip sulaukėte kvietimų iliustruoti knygas, kurti atvirukus? Tikriausiai prieš tai teko ieškoti būdų savo kūrybą pademonstruoti viešai, užmegzti pažinčių tinklą?

– Tiesą sakant, pradžios aš niekaip neatsimenu! Viena pažįstama mergina neseniai paklausė: "Aš noriu būti iliustruotoja, ką man daryti?". Nežinojau, ką jai atsakyti. Piešti? Aš tiesiog dariau tai, kas man patinka, ir viskas kažkaip susidėliojo. Buvau tarp žmonių, kurie irgi myli savo darbą, dalijomės idėjomis, užsakymais, nuotykiais, pasirašydavau beprotiškoms renginių idėjoms ar parodoms, ir kažkaip viskas išsirutuliojo.

Fantazija: Viktorijos kūryboje gausu magiškų personažų. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

Kai darai tai, kas tau patinka, gimsta tikri, nesumeluoti dalykai. Mane tai kūryboje ir žavi labiausiai. Nuoširdumo nesumeluosi, žmonėms patinka tikri dalykai, kuriuos jaučia, su jais susitapatina, atpažįsta. Kitaip sakant, iš širdies į širdį. Dar paauglystėje kažkur perskaičiau frazę "Dirbk tai, kas patinka, ir nereikės dirbti", kuri man buvo lyg koks nušvitimas. Taip ir padarysiu – tada pagalvojau. Tad kažkaip panašiai ir darau.

– Kaip praleidote vasarą – ar ji buvo kūrybinga? Kokių kūrybinių planų turite šaltajam sezonui?

– Dažniausiai vasaromis stengiuosi neturėti daug darbų, tiesiog mėgautis gyvenimu. Nes kai šviečia saulė, viduje kažkoks nerimas kyla, kad tuoj ta vasara praeis, saulė nebešvies, reikia kažkur eiti, kažką veikti. Tačiau ši vasara buvo kažkokia sujaukta, nes vienu metu dirbau kelis darbus, o tai daryti man nepatinka. Bet vieni projektai vėlavo, kiti atkelti anksčiau, buvo tikra darbų bomba.

Man pasisekė, kad turiu studiją pačioje geriausioje Klaipėdos vietoje – menininkų bendruomenėje TEMA. Ji yra miesto centre, prie pat marių, kur vasaromis vyksta daug koncertų ir renginių, tad nesijaučiu kažką praleidusi, nes net dirbdama, buvau įvykių sūkuryje. O ruduo – derliaus metas, tad turėtų pasirodyti net keturios mano iliustruotos vaikiškos knygutės, trečia jau minėto komikso "Memel Blues" dalis, paroda ir, žinoma, daug daug naujų nuotykių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Skaitome Ežiuko komiksus ir laukiame naujų!!!

Klpd.

Klpd. portretas
Tegu piešia. Jau vien tai, kad ji išsiskiria Kažkuo yra gerai. PILKI, VIENODI, NEŽINIA KODĖL BRANGIAI KAINUOJANTYS, BEVEIDŽIAI KŪRĖJAI UŽKNISA

Anonimas

Anonimas portretas
Vaje, kokia baisi ir dar susivėlus....
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių