Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusi, tačiau daugeliui lietuvių vis dar egzotiška sporto šaka, jei ir neapverčia jos gerbėjų gyvenimo aukštyn kojomis, bent jau nuspalvina jį ryškesnėmis spalvomis.

Ne vienerius metus iš šalies jėgos aitvarų entuziastus stebėjęs ir galiausiai pats į šią "upę" įbridęs Filipas Butkinas pripažįsta, jog tai yra begalinį malonumą ir džiaugsmą teikiantis pomėgis.

Subalansuota ir vaikams

Savo profesijoje daug pasiekęs, bemaž 20 metų darbo patirtį turintis jūrų gyvūnų dresuotojas, fotografas, trijų vaikų tėvas sako, kad jėgos aitvarai jo gyvenime atsirado neatsitiktinai. Be to, kaip prasitarė vyras, dabar jo gyvenimas kupinas ir kitų naujų iššūkių.

"Kaip fotografuojančiam žmogui man visada tai buvo gražu, fotografuodavau kaituojančius draugus. Be to, kadangi dirbu su delfinais, jūrų liūtais, viskas, kas susiję su vandeniu, vandens sporto šakos man yra ne svetimos, tai vos ne mano įvaizdžio dalis", – dėstė pašnekovas.

O ir pats bendravimas su žmonėmis, kurie pamišę dėl kaitavimo, anot Filipo, turi didelio žavesio. "Jėgos aitvarai suvienija visiškai skirtingus žmones, šiuo sportu gali užsiimti ir vyresni žmonės, ir vaikai, ir vyrai, ir moterys", – vardijo pašnekovas.

Klaipėdietis pripažino, kad jėgos aitvarų gerbėjams aštrių pojūčių nestinga. Ir tai turbūt yra nemenkas šio užsiėmimo koziris.

Pašnekovas svarstė, jog nuotykio, aštresnio pojūčio, chuliganiškumo gerąja prasme nesąmoningai siekia bet kokioje savo veikloje.

Sprogimo dar laukia

"Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie dreba dėl adrenalino. Nedarau to sąmoningai, nes darbas su gyvūnais man ir taip jo suteikia pakankamai. Tačiau gana agresyviai vairuoju mašiną, gal tai ir nesaugu, bet toks, matyt, charakterio bruožas. Nors man atrodo, kad aš labai švelnus žmogus, matyt, vis norisi save kažkaip supurtyti, – juokėsi pašnekovas. – Jei galėčiau sau leisti, automobilių sportas būtų dar vienas mano pomėgis. Bet tai yra žiauriai brangus malonumas, jam reikia daug investicijų.

Taip pat žiauriai patinka aviacija. Tad jei jau visai pasinerčiau į fantazijas, būtų smagu pilotuoti kokį lėktuvėlį."

Filipas kuklinosi, jog šiuo metu tik mokosi kaitavimo abėcėlės. Vyras prisipažino, kad tam jis renkasi atokesnius pliažus, toliau nuo smalsių akių.

"Visada stengiuosi kažką išmokti slapčia, kad neateičiau į tą bendruomenę visiškas "lūzeris", – šypsojosi pašnekovas. – Tai turbūt kvailystė, bet turiu pirma išbandyti, kad suprasčiau – man ar ne man ta veikla, ar verta tuo rimtai užsiimti. Taip, dabar galiu pasakyti, kad tai yra mano."

Užteks varvinti seiles

Vyras juokavo, jog dabar jo didžiausias pasiekimas – pergalė prieš patį save.

"Galiausiai žengiau tą žingsnį, nes apie tai svajojau seniai. Seilių varvinimas ir diena iš dienos stebėjimas, kaip kaituoja kiti, galiausiai perėjo į kitą stadiją. Tokio sprogimo, euforijos dar nebuvo, bet tikiu, kad tai ateis", – vylėsi pašnekovas.

Anot Filipo, anokia paslaptis, kad kaituotojams nepavyksta išvengti ir traumų, ir ekstremalių situacijų.

"Yra visokių atvejų, kurių, žinoma, pats nesu patyręs, bet kuriuos mačiau, o dar daugiau esu girdėjęs. Gali kažko nesuvaldyti, vis dėlto tai yra gamtos stichija, vėjo gūsiai, terminės sąlygos. Visus tuos dalykus reikia išmanyti, neužsižaisti. Bet šiuo atveju galiu apie tai kalbėti kaip diletantas", – pripažino pašnekovas.

Vilioja vandenyno bangos

Kita vertus, anot Filipo, kaitavimas padeda atsikratyti įkyrių minčių, visiškai išvalyti smegenis – valdydamas jėgos aitvarą turi maksimaliai susikoncentruoti ir būti visas nuo–iki šiame procese. Be abejo, tam nuteikia ir atitinkama aplinka – vanduo, vėjas, paplūdimiai.

"Kol iki automatizmo nenušlifuoji tam tikrų veiksmų, galvoji, kaip viską suvaldyti. Tačiau kai pasieki aukštesnį lygį, atsiranda kitų problemų. Įspūdinga, kad žmogus jėgos aitvaru gali pakilti tiek, kad jį vos matai. Nenuostabu, kad tiems, kurie pabando kaituoti vandenyne, Baltijos jūra ar marios jau nebe "lygis", – šypsojosi pašnekovas.

Filipas neneigė, jog jėgos aitvarų gerbėjų gretos kasmet įspūdingai plečiasi. Tačiau klaipėdietis nemano, jog tai yra tik laikinas mados šauksmas.

"Ar tai mados reikalas? Nemanau, kad tai atslūgs. Labai jau demokratiškas sportas, pati atmosfera tarp žmonių puiki. Ir šiandien, kai mes taip pripratę prie ritmo, gal pasyvus poilsis apskritai bus mažiau kam įdomus?" – svarstė pradedantis kaituotojas.

Neryškindavo juostelių

Filipas neabejoja, jog teks paaukoti nemažai laiko ir pastangų, kad išmoktų valdyti jėgos aitvarus. Ir ne vien dėl to, kad tai jam – nauja sritis.

"Pastebiu, kad viskas, kas man brangu, svarbu, ateina iki manęs labai lėtai, tas kelias labai ilgas. Nors galiausiai tai, ko noriu, pasiekiu. Kad ir fotografija. Fotografuodavau jau vaikystėje, bet man tiesiog būdavo įdomus pats procesas, net juostelių neryškindavau", – šyptelėjo vyras.

Šiandien Filipas kaip fotografas darbinių įsipareigojimų prisipažįsta turįs iki rudens. Užsakymų klaipėdietis nestokojo ir Graikijoje, kur metų pradžioje maždaug keturis mėnesius dirbo delfinų dresuotoju.

Laukia Meksika?

"Kaip? Visagalis feisbukas. Jau seniai bendrauju su keliais fotografais Graikijoje. Kai pasakiau, kad atvažiuoju padirbėti, jie labai draugiškai pasiūlė bendrų projektų – fotografavau krikštynas, turėjau porą modelių, žodžiu, buvo ką veikti ir jie manęs konkurentu nelaikė", – šmaikštavo Filipas.

Galima sakyti, kad būtent fotografija šiandien yra pagrindinė jo maitintoja – maždaug prieš porą savaičių dresuotojas išėjo iš darbo Jūrų muziejuje. Pašnekovo teigimu, kol vyksta renovacija, jam norėtųsi nuveikti kažką labiau prasmingo.

"Jausmas keistas, bet pats taip nusprendžiau. Prisiverčiu atsikelti anksti ryte, lyg eičiau į darbą, nes bijau, kad tai netaptų amžinomis atostogomis, – juokėsi Filipas. – Dievinu Jūrų muziejų, čia užaugau, atėjau dirbti nuo 18 metų. Tačiau profesijos nepalikau, keičiu tik darbo vietą. Dirbau ir Turkijoje, ir Saudo Arabijoje, ir Bahreino Karalystėje, Graikijoje. Esu keliauninkas."

Pašnekovas atviravo neseniai sulaukęs darbo pasiūlymo Meksikoje. "Bet noriu suprasti, ko aš ten važiuoju, koks bus mano vaidmuo", – sakė Filipas.