Trejų metų retrospektyva

B.Staškausko juvelyrikos ekspozicija „Seer“ – asmeninių išgyvenimų bei technologinio virsmo samplaikoje gimusi trejų metų kūrybos bei ieškojimų retrospektyva. Joje menininkas atsiskleidžia nuo pat pirmųjų žingsnių autorinės juvelyrikos srityje iki šiandienos idėjų. „Seer“ – tai siekis pažinti, noras analizuoti ir interpretuoti, komunikuoti ir keistis.

Parodoje eksponuojamas kūrinių atlikimo procesas, pateikti maketai bei įgyvendinti darbai. Anot autoriaus, toks ekspozicijos tikslas – atskleisti kuriamos juvelyrikos bei mažosios plastikos idėją ir jos ištakas.

„Kurdamas juvelyrinius objektus, naudoju medžiagas, kurios ne itin dažnos šioje srityje – tai plastikas, anglies ir kitos nano medžiagos, sintetinė derva, vulkaninės kilmės ir kiti ypač tvirti audiniai, – pasakojo autorius. – Kalbant apie sintetines medžiagas, plastiką – tai naftos produktai, kurie, mano nuomone, turi didesnę ekonominę bei istorinę vertę nei brangieji metalai ir kitos panašios medžiagos. Nafta – tai „juodasis auksas”, unikali medžiaga, kurios nerasime daugeliu šviesmečių aplink mūsų Žemę. O aukso Mėnulyje dešimties centimetrų sluoksnyje yra iki šimto kartų daugiau nei didžiausiose aukso kasyklose Žemėje. Ar tai išties tauri medžiaga ir verta tiek dėmesio, kaip ir kiti taurieji metalai ar deimantai? Šiuolaikinės technologijos atveria duris naujoms medžiagoms bei jų pritaikymui. Gaila, kad žmogus merkantilinėje visuomenėje naftos produktus pradėjo vartoti neatsižvelgdamas į pasekmes, arba tiesiog nesiekdamas jų įžvelgti, tačiau tai visuomet galima pakeisti, kritiškai žvelgiant į vakar dieną ir siekiant atsakingai pasielgti šiandien.“

Gimusi iš meilės

M.Jonučio medinių paveikslų paroda „Myliu“ apeliuoja į interneto folklorą: „Pagalvokite apie savo elgesį – ar ne per mažai sau leidžiate?“

„Leidau sau. Būti laimingam. Pražydęs jausmas įpareigojo rankas ir atsirado darbai, kurie sukrito į parodą“, – teigė dailininkas. Taip jo paroda išėjo į kelionę po šalį. Kartu su vėlyvu pavasariu startavo Vilniaus „Meno nišos“ galerijoje, vasaros pradžią pažymėjo kaštonais žydinčiame Kaune, rugpjūtį, jūrai atšilus, atkeliavo į Palangos „Ramybės“ uostą, o lapkritį bandys sušildyti vėstančią Danijos Karalystę.

„Apie ką ir kaip ? Tema ne nauja. Darbai apie meilę. Meilę – kaip prasmę, kaip namus, kaip religiją. Nereikia čia ieškoti kažkokių revoliucinių idėjų, šiuolaikinio meno, nes nieko šiuolaikiško čia nėra, tik amžini dalykai, – šypsojosi autorius. – Kaimiška dievdirbystė. Drožiu savo šventosios portretus, paišau abrozdėlius iš šventųjų gyvenimo... Norėtųsi, be abejo, visą bažnyčią tokią nudrožti, bet kad tos rankos tik dvi ir tas laikas toks išvogtas ir kalnų upe tekantis, tai išeina gal tik kaimiška koplytėlė iš keliolikos paveiksliukų. Na, bet, kas eisite pro šalį, užsukite, pradžiuginsite.“