K. Dworakowski's: bendravimas su jaunimu – tai šansas išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jis kurs

Didelis iššūkis

Režisierius sau kelia užduotį scenoje prikelti daugialypį, prasmėmis talpų garsaus pasaulyje mokslinės fantastikos rašytojo pasaulį. Fantastiškame, robotų apgyvendintame jo centre – klausimai apie žmogų ir žmogiškumą. K. Dworakowski’o „Robotų pasakos“ bus skirtos žiūrovams nuo 12 metų. Spektaklio premjera – vasario 12 ir 13 dienomis.

K. Dworakowskis – savo šalyje žinomas spektaklių jaunajai kartai režisierius. Jis – taip pat scenografas ir dainų tekstų autorius, dėsto meno akademijose Varšuvoje, Vroclave, Lodzėje. Dešimtmetį vadovavo Lodzės „Pinokio“ teatrui, yra tarptautinio festivalio „Teatro karuselė“ („Teatralna Karuzela“) sumanytojas ir meno vadovas. Režisierius kuria plačiai suprantamą formos teatrą, jungdamas judesio teatro, dramos teatro, lėlių teatro ir cirko patirtį.

– Kokios aplinkybės atvedė į Klaipėdą, kur dirbate su lietuviais aktoriais ir kuriate spektaklį pagal vieno garsiausių visų laikų mokslinės fantastikos rašytojų tekstus? Ar turėjote dvejonių prieš imdamasis šio darbo?

– Man tai buvo gana netikėtas kvietimas. Praėjusių metų rudenį Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje kreipėsi į mane su pasiūlymu kurti spektaklį pagal „Robotų pasakas“. Tai buvo susiję su tuo, kad 2021-ieji buvo paskelbti Stanisławo Lemo metais, taip minint 100-ąsias jo gimimo metines. Pirmasis lietuviškas vertimas ir leidykla, pristačiusi šį išskirtinį apsakymų rinkinį, paskatino Robertą Jaroszą parengti teksto sceninę adaptaciją. Ji man buvo pateikta kaip pasiūlymas statyti spektaklį bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatru.

Pasiūlymas visais atžvilgiais buvo didelis iššūkis. Sudėtinga adaptacijos struktūra, ypatinga S.Lemo tekstų poetika, taip pat perspektyva statyti spektaklį kalba, kurios nemoku, – atrodė, kad iššūkis nelengvas, bet kartu ir labai patrauklus.

Užduoties nepalengvino ir tai, kad vizualiniu pasakojimu pagrįsta spektaklio kalba, turinti daug judesio teatro, poetikos elementų, nėra įprasta dramos teatrų kasdienybė, bet dėl to darbas su lietuvių kūrėjais atrodo man itin įdomus.

Pasitelkiant metaforą

Man taip pat labai patinka akimirkos, kai jo kūryboje atrandu sąvokų ar idėjų, pralenkiančių savo laiką, numatančių ateities įvykius.

– „Robotų pasakos“ Lenkijoje priklauso literatūros kanonui, yra įtrauktos į mokyklinę programą. Vaikai ne visada turi teigiamą santykį su privalomų skaitinių sąrašais. Gal pats prisimenate savo paties pažintį su S.Lemo tekstais ir būtent „Robotų pasakomis“? Kada pradėjote jas vertinti?

– Tiesa, „Robotų pasakų“ suvokimas, žvelgiant į jas iš mokyklinio skaitymo perspektyvos, nėra lengvas. Dėl pasakojimo daugialypiškumo reikia nuodugniai nagrinėti teksto reikšmes, metaforas ir pačią kalbą, o tam mokykloje paprasčiausiai nėra laiko. Skaitant šį tekstą, taip pat kyla daug filosofinio ir socialinio pobūdžio klausimų, o tai irgi nepalengvina darbo su tekstu mokyklose, nes reikalauja iš mokytojų daug pastangų – jiems reikia sukurti labai platų kontekstą.

Pirmą kartą su S. Lemo knygomis susidūriau dar pradinėje mokykloje, bet tai nebuvo „Robotų pasakos“. Kai skaičiau jas pirmąsyk, jau buvau perskaitęs kitas knygas, tarp jų ir bene žinomiausią pasaulyje šio rašytojo romaną „Soliaris“. Taigi skaičiau jas šiek tiek pasiruošęs ir ne mokykliniame kontekste. Vėliau ilgai neturėjau kontakto su S. Lemo kūryba. Sugrįžimas prie jo įvyko jau gerokai po mokyklos laikų ir parodė, kad esama tokių atradimų, kuriuos galima daryti pakartotinai, net neribotą laiką. Ir dabar, kai dirbu su šiais tekstais, man susidaro įspūdis, kad susižavėjimas ir pripažinimas yra jausmai, kuriuos galima nuolat kurstyti.

– S. Lemas buvo genijus. Kas iš jo literatūrinio palikimo masyvo labiausiai rezonuoja jums pačiam?

– Jo gebėjimas kurti pasaulį pasitelkiant metaforą, gebėjimas balansuoti tarp fantastikos, realizmo ir grotesko. S. Lemo tekstai padeda vaizduotėje kurti itin talpią pasaulio metaforą. Jo kurti tikrovės modeliai yra išraiškingi atskaitos taškai. Dėl to man jis yra ne tik rašytojas ar filosofas, bet ir poetas. Man taip pat labai patinka akimirkos, kai jo kūryboje atrandu sąvokų ar idėjų, pralenkiančių savo laiką, numatančių ateities įvykius. Net iš pažiūros gana paprastos ar humoristinės „Robotų pasakos“ pasižymi visomis šiomis savybėmis.

Vizualiojo teatro dvasia

– „Robotų pasakos“ yra daugiaplanių istorijų rinkinys, tad kiekvienas skaitytojas gali išryškinti labai skirtingas temas. Ką iškelsite į dėmesio centrą savo spektaklyje?

– Man labiausiai rūpi, kad šis daugialypiškumas būtų išsaugotas. Sutelkiame į tai dėmesį ir lygiagrečiai kurdami paralelinius pasakojimus – tai vyksta tiek siužeto, tiek spektaklio kalbos lygmeniu. Pasitelkdami itin talpią S. Lemo prasmių konstrukciją, istoriją kuriame vizualiojo teatro dvasia. Jo esminė savybė – dviprasmiškumas. Tikiu, kad taip sukursime plačią interpretacinę erdvę, kuri gali mus išgelbėti nuo pažodiškumo. Kurdamas teatrinį pasakojimą scenoje, noriu suteikti galimybę kitam teatriniam pasakojimui rasti tinkamą erdvę žiūrovų mintyse. Suteiksime jiems galimybę pasirinkti tas prasmes ir pojūčius, kurie jų vaizduotėje rezonuoja stipriausiai. Daugiausia dėmesio skiriu metaforų, galinčių labiausiai sužadinti jų pasaulį, kūrimui. Man asmeniškai šiame spektaklyje svarbiausia yra pasakojimas apie žmogų. Jei pasinaudotume savo rūšiai būdingomis savybėmis, ar galėtume pagerinti ar išgelbėti pasaulį?

– Yra tam tikras universalus nusistatymas, kad jaunoji karta – ne tokia gera kaip vyresnioji, kad jos vertybių sistemos, kultūriniai fenomenai ir t. t. nėra pakankamai geri. Ką manote apie šį nusistatymą prieš jaunimą? Juk galima apversti ir kitaip – o gal vyresnieji nebesupranta besivystančios kultūros, ateities?

– Jaučiu kartų skirtumus ir suprantu, kad besikeičiantis pasaulis skirtingai nuteikia skirtingas kartas. Tačiau nesutinku su pernelyg globėjišku tonu jaunosios kartos atžvilgiu. Tokį pasaulį, su kuriuo ji susiduria, lemia ir tai, kokį pasaulį jai paliksime, ko nepavyko mums išsaugoti, ko nenumatėme ir ką apleidome. Iš tiesų manau, kad prarandame gebėjimą kurti ir, svarbiausia, suprasti kultūrą. Tačiau tai ne jaunosios kartos problema, o savotiška mūsų rūšies drama. Nes kultūros supratimas – tai pirmiausia gebėjimas daryti išvadas, numatyti, suvokti ženklus, kurti metaforas, galinčias įvardyti tai, kam trūksta tinkamų žodžių, tobulai tai pažinti ir gerbti.

Nebijo rizikuoti

Manau, kad bendravimas su jaunimu suteikia mums galimybę išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jis kurs, pamatyti save jo akimis.

– „Robotų pasakos“ Klaipėdoje bus skirtos jaunimui nuo 12 metų. Kodėl svarbu kalbėti su tokio amžiaus žiūrovais ir kas svarbiausia tai darant? Kokie raiškos būdai veikia geriausiai?

– Turiu prisipažinti dėl tam tikro savo režisūrinio proto sutrikimo. Neskirstau teatro suaugusiesiems ir vaikams. Taip pat niekada nesinaudojau teatru kaip priemone, kurią būtų galima įvertinti, ar ji veikia geriau, ar blogiau, nors žinau, kad tam tikri meniniai gestai daro didesnį ar mažesnį įspūdį ir žiūrovai juos stebi su didesniu susidomėjimu. Laikai ir skoniai keičiasi, o tikrovė patikrina jų poveikį. Tikiu savo kuriamu teatru ir, nors kartais mano kuriamas pasaulis jauniems žiūrovams atrodo keistas, nebijau rizikos kalbėti vaizdais ir metaforomis.

Su jaunaisiais žiūrovais stengiuosi kalbėtis taip, tarsi jie būtų kompetentingi kultūros gavėjai. Nedarau jiems estetinių nusilenkimų, nesupaprastinu kalbos ir nekuriu teatro, kad juos ko nors išmokyčiau. Manau, kad bendravimas su jaunimu suteikia mums galimybę išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jis kurs, pamatyti save jo akimis. Taip pat svarbu, kad tai nebūtų pokalbis, kai nepatogias temas galime praleisti pro ausis, nutylėti, nuleisti jas juokais ar nuvertinti.

– Daug kuriate būtent jaunajai auditorijai – ką manote apie šiuolaikinius vaikus ir jaunimą? Kokius didžiausius iššūkius jie turi įveikti ir kaip mes, save protingesniais ir geresniais laikantys suaugusieji, galime jiems padėti?

– Manau, kad suaugusieji su jaunais žmonėmis elgiasi pranašiau, nei jie nusipelno. Manau, kad suteikiame jaunimui priemones, kurių patys nesuprantame, arba naudojame jas ciniškai. Mainais už tai siūlome jam pasaulį, už kurį turės kovoti, užuot skyrę laiko asmeniniam tobulėjimui. Norime, kad jaunimas tikėtų žmogiškumu, bet patys jį menkiname ir diskredituojame. Kai stebiu jaunus žmones, kovojančius už planetą, tapatybę, įvairovę, žmogaus teises, pripažinimą, galvoju, kad, jei iš tiesų esame tokie protingi, turėtume žinoti, jog turime dalyvauti jų kovoje, pasitikėti jais, nes jie žino apie ją daugiau ir vis dar tiki tuo, kuo mes jau nebetikime.

Spektaklio partneris – Adomo Mickevičiaus institutas, rėmėjas – Lenkijos institutas Vilniuje.