K. Simonovas: spektaklis gimsta ne scenoje, o žiūrovų salėje

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras po savaitės publikos teismui pateiks Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ pastatymą. Premjera numatyta rugsėjo 17, 18 ir 19 dienomis Klaipėdos žvejų rūmuose.

Meninę spektaklio koncepciją kuria tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas ir scenografė bei kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja iš Rusijos ir lietuviai – muzikos vadovas Robertas Šervenikas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.

Vienu ryškiausių šiuolaikinių choreografų, patyrusiu klasikinių baletų „restauratoriumi“ vadinimas K.Simonovas sakė, kad, norint įtikinti publiką, scenoje nebūtina naudoti savo gyvenimiškų patirčių, stebuklas turi įvykti ne joje, o žiūrovų salėje – svarbu, kad kūrinio chemija užkrėstų publiką.

– Ar laisvalaikiu jums pavyksta pažiūrėti spektaklius kaip paprastam žiūrovui?

– Maskvoje, kai nebuvo pandemijos, buvo galima išvysti spektaklių iš viso pasaulio ir aš labai tai mėgau. Jei spektaklio metu pamirštu, kas jo choreografas, kaip tai sukurta, nenagrinėju, iš kur sklido muzika ar šviesa, reiškia kūrinys tiesiog užburiantis.

– Jūsų kūrybinis kelias sudėtingas: statote žymiausių pasaulio kūrėjų spektaklius, juos restauruojate, prikeliate naujam gyvenimui, savitai perteikdamas visiems žinomas istorijas.

– Tarkime, S.Prokofjevas – mano mėgstamiausias kompozitorius. Aš stačiau daug jo baletų, kai kurie retai kur statomi. Tai ilgametražiai baletai: „Pelenė“, kurį stačiau Novosibirske, Saratove, Petrozavodske, greitai statysiu ir Maskvoje, „Romeo ir Džuljeta“ statytas tris kartus, vienas jų – Petrozavodske, „Sakmė apie akmeninę gėlelę“, vienaveiksmis baletas „Juokdarys“, kurį statysiu Maskvoje, „Plieninis šuolis“, kurį stačiau Saratove. Man šis kelias patinka. Šio kompozitoriaus spektaklius galiu statyti nuolat. Man tai neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu Williamo Shakespeare’o kūrybą. Manau, kad geresnio libretų rašytojo baletams nėra iki šiol. Galima paimti bet kurią jo pjesę, ir libretas paruoštas. Sudėtingiau rasti muziką.

– Jūsų pastatymų sąrašas įspūdingas. Ar liko dar neįgyvendintų svajonių?

– Kiekvienas naujai statomas spektaklis – mano svajonės išsipildymas. Sukūriau daugiau nei 50 spektaklių. Kai kuriuos kūrinius stačiau ne po vieną kartą. Turiu idėjų sceniniais kūriniais paversti kai kuriuos muzikos kūrinius. Svajoju pastatyti šokio spektaklį „Titanikas“, kurio pagrindu taptų šią tragediją išgyvenusių žmonių dienoraščiai. Nesinori tik liūdnas istorijas paversti spektakliais, bet juk jos neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. „Titanikui“ panaudočiau Gavino Bryarso kompoziciją „The Sinking of the Titanic“. Mano planuose ir spektaklis apie Marie Ciuri, nors paprastai nestatau apie asmenybes. Tačiau ši moteris mane žavi savo pasiaukojimu mokslo pažangos labui. Tikiuosi, kad jau naujo sezono metu kursiu spektaklį pagal rašytojo fantasto Isaaco Asimovo apsakymų rinkinį „Aš – robotas“.

– Kaip pasikeitė Klaipėda ir baleto trupė nuo jūsų paskutinio atvykimo?

– Po pandemijos aš tapau kitoks. Pasaulis pasikeitė. Žmonės kitokie. Ir teatro baleto trupė labai pasikeitė nuo Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ premjeros. Baleto artistai smarkiai patobulėjo: 2019 m. jie buvo jauni ir veržlūs, šiandien – jauni ir stiprūs. Ir naujų baleto artistų atsirado. Dalis baleto trupės narių mane pažįsta, nes mums teko dirbti kartu. Statyti naują spektaklį Klaipėdoje žymiai lengviau.

– Laukiame S.Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjeros. Kokia ji bus?

– Džuljeta bus jauna mergina su autizmo spektro sutrikimu, bet tai netaps spektaklio ašimi. Autizmas – tik jos išskirtinumas, kaip charakterio savybė. Ir šis išskirtinumas labiau svarbus Džuljetos tėvams, o ne jai pačiai. Ji nežino, kad ji išskirtinė. Autistai juk nesupranta, kad jie kitokie. Ir kas nusprendė, kokie mes turime būti? Mes nežinome, kaip jie mus supranta, kaip mato pasaulį. Galime tik įsivaizduoti.

Mintis statyti „Romeo ir Džuljetą“ Klaipėdoje kilo 2019 m. rudenį, o premjera turėjo būti parodyta šiemet vasarį. Pandemija viską sujaukė. Prabėgo tiek daug laiko, kad ne tik aš pasikeičiau, bet ir permąsčiau spektaklio koncepciją. Jos pagrindu nebus Džuljetos išskirtinumas. Beje, aš autistais, tarp kurių yra garsių menininkų, gydytojų ir kitų profesijų atstovų, labai žaviuosi.

Klaipėdoje statome baletą „Romeo ir Džuljeta“ apie meilę. Dažniausiai ši visam pasauliui gerai žinoma istorija statoma kaip dviejų šeimų konfliktas. Ypač dažnai spektaklis statomas kaip istorija apie karus, vykusius įvairiausiais laikmečiais. Net aš, kai pirmą kartą stačiau „Romeo ir Džuljetą“, pateikiau tai kaip istoriją po neva įvykusio karo. Tarsi ką tik įvyko karas, kuris sugriovė visą pasaulį, o čia – du vienas kitą mylintys žmonės. Tad karo tema, konfrontacija – manęs nebedomina.

Dabar statau spektaklį su daugybe skirtingos meilės linijų. Romantinė Romeo ir Džuljetos meilė. Motinos Madam Kapuleti meilė savo dukrai. Džuljeta išskirtinė, tad mama ją beprotiškai saugo. Taip myli, kad net savo veiksmais ir noru apsaugoti kenkia vaikui. Mama mano, kad jos dukra nesugebės išgyventi sociume, tad ima jai kurti alternatyvųjį pasaulį. Deja, tokiais veiksmais mama neleidžia dukrai tobulėti ar, svarbiausia, mylėti. Vaikas tarsi uždaromas į kokoną, kad išorinis pasaulis jam nepakenktų. Tokią mamos meilę dažnai sutinkame gyvenime, ar ne?

Tėvo meilė: tėvas myli dukrą, supranta kaip beprotiškai Džuljetą myli mama ir pasiduoda žmonos įtakai. Džuljetos auklės pasiaukojanti meilė. Auklė dažniausiai spektakliuose vaizduojama kaip sena moteris. Kodėl ji turėtų būti sena? Juk gali būti ir mamos bendraamžė ar net jaunesnė. Auklė bus jauna ir Džuljetą mylės draugiška meile. Tebaldas Džuljetai jaus brolišką meilę. Jis bus agresyvus, griežtas, bet jis irgi sieks Džuljetą apsaugoti. Juk tai irgi stiprus meilės jausmas. Šventikas Lorenso, kurio meilė siužetui suteikia ramybės, veda Dievo ir tyrumo link. Visi jie myli savaip.

Skaudžiausias šios istorijos momentas: daug meilės, bet ir daug aukų, daug kaltųjų. Ir visi herojai veikė iš meilės. Savitai ją suprasdami. Žmogus silpnas. Ne kiekvienas gali suvaldyti savo jausmus, kaip šventikas Lorenso. „Romeo ir Džuljeta“ pasakoja apie klaidų virtinę su siaubingu finalu.

– Kodėl parodant Džuljetos unikalumą pasirinktas būtent autizmo sindromas?

– Manau, kad autistai jausmų srityje išskirtiniai. Jie tarsi turi tiesioginį ryšį su kosmosu. Ar atkreipėte dėmesį, kaip autistai į jus žiūri? Atrodo, kad jie mato žmones kiaurai. Jie ypatingai jautrūs. Tai žmonės, kurie tarsi fiziškai negali sumeluoti. Tai išskirtinės savybės, sutinkate? Autistams tarsi kažko ir trūktų, bet kartu ir duota labai daug. Šie žmonės yra tapę daugybės filmų, kuriais aš žaviuosi, herojais. Kad ir „Lietaus žmogus“, „Forestas Gampas“, net serialas „Geras daktaras“.

– Kaip pasirinkote baleto artistus pagrindinėms šokio partijoms atlikti?

– Svarbiausia – baleto artistų galimybės. Juk turime paruošti tris spektaklio pagrindinių partijų šokėjų sudėtis. Žiūri į atlikėją ir herojaus portretą, kuri atsižvelgdamas į jo fizinius duomenis, pasaulio supratimą ir kita. Kartais ir aš turiu išankstinį nusistatymą, ką noriu sukurti, bet kuriant šią „Romeo ir Džuljetos“ istoriją – tikrai ne.

– Kaip vyksta repeticijos?

– Balandį su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe pastatėme pirmąjį spektaklio veiksmą, o dabar repetuojame antrąjį. Jie labai skirtingi tiek savo nuotaika, tiek scenografija, tiek kostiumais. Keista, kad spalvų gama pirmas veiksmas tamsus, o antras – baltas, kupinas religinių simbolių. Principingai stengiausi, kad tarp šių dviejų veiksmų statymo padarytume kūrybinę pauzę. Forsuojant nebūčiau išvengęs choreografinių pasikartojimų iš pirmojo veiksmo. Noriu, kad antrajame veiksme žiūrovai pasijustų tarsi kitame spektaklyje.

Pirmajame veiksme nieko blogo nenutinka, visos dramos įvyks antrajame veiksme: Tebaldo ir Merkucijaus mirtys, Romeo ir Džuljetos pirma naktis kartu, vestuvės, išsiskyrimas. Problemos dar labiau pabrėš Džuljetos išskirtinumą.

– Ar su šokėjais daug diskutuojate apie kuriamą spektaklį?

– Aš nemėgstu paaiškinimų, diskusijų, bet daug choreografų taip daro. Man svarbiau parodyti. Kaip man viena mano pedagogė sakė: jei reikia daug kartų aiškinti, geriau to nedaryti, nes žmogus vis tiek nesupras. Man norisi, kad baleto artistas spektaklio koncepcijos supratimą savo viduje išaugintų pats. Vertinu, kai atlikėjas man pasakoja, kaip suprato kuriamą herojų. Nors tai visai ne taip, kaip aš sumaniau. Esu dėkingas už įdėtas pastangas. Man tai įdomu. Tarkime, Romeo ir Džuljetos istoriją žino kiekvienas. Nėra ką pasakoti. Man norisi, kad žmonės rastų savas jos versijas.

– Ar norisi, kad siužetą pagal jūsų sumanymą suprastų ir žiūrovai?

– Kaip jie supras, man nėra svarbu. Svarbiau, kad jų sielas mano pastatymai paliestų. Lygiai taip, kaip paliečia manąją, kai apie juos galvoju, kai kuriu. Kad mano spektakliai jiems užgniaužtų kvapą.

Sakykime, ateidamas į „Romeo ir Džuljetą“ žmogus žino, kad šios istorijos finalas bus tragiškas. Svarbu, kokius jausmus tai jam sukels ir kokias naujas emocijas padės atrasti.

Juk svarbus spektaklio veikėjas yra ir S.Prokofjevo muzika, kurią kiekvienas žmogus taip pat priima savaip. Manau, kad būtent šio spektaklio partitūra labai maloni ir priimtina ausims. Ši muzika tokia informatyvi, kad gali užmerkti akis ir tavo fantazija nupieš visą spektaklio vaizdą. Šokis tarsi šios muzikos papildymas. Su S.Prokofjevo kūriniais visada taip. Buvo laikai, kai žmonėms buvo sunku perprasti, priimti šio kompozitoriaus muziką, bet dabar viskas pasikeitė. Net garsi baleto artistė Galina Ulanova iš pradžių manė, kad S.Prokofjevo muzika netinkama baletui: sakė, kad šios kakofonijos neįmanoma klausytis. Tačiau vėliau ji šį vaidmenį, atnešusį jai šlovę ir pripažinimą, pamėgo. S.Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ – tai himnas meilei.

– Bijau, kad atsiras žmonių, kurie sakys, jog meilės nėra.

– Gal Lietuvoje taip ir pasakys, bet Rusijoje – ne. Net jei nėra, sakys, kad yra (juokiasi). Mes skirtingi. Lietuviai santūresni, išauklėti, neatskleidžiantys jausmų, rusai – atviresni ir išoriškai laisvesni, nors kompleksų turi.

– O jūsų gyvenime yra meilė?

– Žinoma. Kaip be to gyventi choreografui?

Meilė nebūtinai turi būti nukreipta į kūnišką asmenį. Tarkime, meilė Dievui. Bet kokiu atveju savo išgyvenimų nenaudoju kūryboje. Dariau tai tik kartą, kai buvau labai jaunas. Tada kūriau labai jautrų spektaklį apie save, savo draugus. Ir spektaklis buvo toks jaunatviškas, sprogdinantis, seksualus... Bėgant laikui suprantu, kodėl menas ir kūryba kone sinonimai, nes ne viskas tikra, o sukurta. Ne įsijautimas, kito asmens jausmų išgyvenimas svarbiausias. Juk taip galima ir išprotėti. Žiūrovai turi pajausti daugiau nei baleto artistai. Stebuklas turi įvykti ne scenoje, o žiūrovų salėje. Svarbu, kad kūrinio chemija užkrėstų publiką.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių