– A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ vadinamas vienu moderniausių lietuvių literatūros darbų. Ar prisimenate pirmąją pažintį su šiuo kūriniu mokykloje? Kaip jūsų požiūris į šį romaną keitėsi bėgant metams?

– Išties, „Balta drobulė“ yra vienas sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Mokykloje suprasti šį kūrinį, turbūt kaip ir daugeliui, sekėsi nelengvai. Tačiau ir F. Kafkos kažkada nesupratau, o vėliau kūriau spektaklį apie jį. „Balta drobulė“ turi savyje kažką ypatingo. Tas chaosas, dualizmas, pati rašymo struktūra verčia vis grįžti prie šio romano ir dar kartą į jį įsigilinti, nes kiekvieną sykį jį pamatai kitaip, kiekvieną sykį pastebi naujus dalykus, kurie nuspalvina romaną kitomis spalvomis. Ne veltui šis kūrinys laikomas vienu geriausių mūsų rašytojų literatūros kūrinių, jis tiesiog atima žadą.

– Kaip apskritai kilo mintis pagal „Baltą drobulę“ statyti šokio filmą-spektaklį, kuriame šio literatūriškai itin sudėtingo kūrinio momentai perteikiami praktiškai tik kūno ir šokio kalba?

– Mano galvoje kūrybiniai užmojai ateina intuityviai, tarsi reikiamu momentu atsiranda reikiamas kūrinys. Galbūt tai likimas, galbūt – atsitiktinumas, nors aš atsitiktinumais netikiu. Laikas visuotinio karantino metu turbūt ne vienam sukėlė vienišumo jausmą, apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Aš pats jaučiausi tarsi gyvendamas vientisame vidiniame monologe, pats sau užduodamas klausimus ir į juos atsakydamas. Daug skaitant ir dažnai galvojant apie literatūrinius personažus, ką jie darytų vienokiu ar kitokiu atveju, į galvą atėjo mintis, kad šiuo metu jaučiuosi toks vienišas, koks buvo Antanas Garšva. Turbūt tai ir buvo pirmoji užuomazga, kuri po truputį išsivystė į meninį kūrinį.

– Filme itin juntami vadinamojo film noir (pranc. juodasis kinas) stiliaus elementai. Kiek jums pačiam artimas šis žanras? Ar tokia stilistika buvo pasirinkta neatsitiktinai?

– Nors filmas kuriamas šiuolaikinėmis priemonėmis, norėjau, kad jame vyrautų XX a. vidurio atmosfera, kurioje gyveno A. Škėma ir kūrė „Baltą drobulę“. Nenorėjau pateikti klasikinio to laikmečio filmo, tiesiog juodai balto. Ieškojau įvairių būdų, kaip sukurti garšvišką atmosferą, kurioje herojus užstrigęs savo kasdienybėje. Taip kino operatoriaus Sergejaus Bezuglovo dėka buvo pasirinktas filmavimo stilius. Kai kur vaizdas matomas A. Garšvos akimis, kai kur – iš šalies, taip leidžiant žiūrovui susitapatinti su herojumi, tačiau nejausti nejaukumo. Visą vaizdą sustiprina nepaprastai taikli jaunojo kompozitoriaus Jono Raudonio muzika, kuri filmo vaizdui prideda dar daugiau mistikos.

– Dažnai režisieriai renkasi įamžinti tuos kūrinius, kurių literatūriniai herojai yra kažkuo artimi jiems patiems. Kuo A. Garšva yra artimas jums?

– Prisimindamas savo ankstesnius darbus ir žvelgdamas į šį, negaliu nepastebėti kažkokios užslėptos pasąmonės minties. Nagrinėjau F. Kafkos kūrybą, J. Goethes „Faustą“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, dabar – A. Garšvą. Visi jie vyrai, draskomi vidinių demonų. Turbūt tai – lyg autoportretas, kažkoks kompleksas, nes nemokėdamas pasakyti, kaip jautiesi, kuri taip, tarsi išrėkdamas savo jausmus. Šiuo metu savyje matau daugiau A. Garšvos nei A. Škėmos, nes legendinis „up and down“ yra tapęs lyg gyvenimo moto. Po nuosmukio visada ateis pakilimas, o po pakilimo visada ateis nuosmukis. Tai neišvengiama, turi tai priimti.

– Papasakokite daugiau apie statomo šokio filmo-spektaklio struktūrą. Ko žiūrovai gali tikėtis atėję į pastatymą?

– Šiame darbe rėmiausi „Baltos drobulės“ motyvais. Sekiau A. Garšvos portretą nuo poetiškojo iki ligos palaužto herojaus. Statydamas trumpo metro filmą norėjau, kad žiūrovas ne apatiškai stebėtų, o būtų jo dalyviu. Taip atsirado antra dalis – gyvas pasirodymas. Tiek viena, tiek kita dalis yra tarsi aliuzija į romaną, kuriame veiksmas pasakojamas taip pat dviem etapais: praeitis – dabartis. Žiūrovas išvys meninį reginį – paskutinę A. Garšvos gyvenimo dieną.

– Šokio filmas buvo filmuojamas išskirtinėje Klaipėdos vietoje, kurios artimiausiu metu nebeliks. Kodėl buvo pasirinkta filmuoti būtent šiose erdvėse?

– Nusprendęs kurti šį filmą, vietą filmavimui jau buvau numatęs iš anksto. Intuityviai jaučiau, kad Klaipėdos „Hofo“ kiemelis, „Herkus Kantas“ yra tobulos vietos šiam kūriniui. Tiesa, prieš pradedant filmavimo darbus, mus pasiekė labai skaudi žinia, kad šias vietas ketinama griauti ir vietoj jų čia atsiras naujas masyvus objektas. „Hofas“ turėjo būti pirmas pastatas, kuris bus išmontuojamas, todėl skubinome darbus, kad tik spėtume viską nufilmuoti ir neliktume be reikiamų kadrų. Kiek žinau, esame paskutinis meninis projektas, kuris ten dirbo iki griovimo darbų pradžios, todėl tai dar labiau įpareigoja. Taip pat Klaipėdos senamiestis atliko didelį vaidmenį mūsų filmo kūrimo procese, kuris yra unikalus ir tinkamas įvairaus stiliaus filmų filmavimui. Visos šios vietos susijungdamos sukuria perpetuum mobile (lot. amžinąjį variklį), kuriame yra užstrigęs ir gyvena A. Garšva bei, neatmeskime, ko gero, gyveno pats romano autorius A. Škėma. Visgi tai yra autobiografinis romanas.

– A. Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Kaip filmuojant Klaipėdoje sekėsi sukurti atmosferą, kuri atitiktų to meto JAV kultūrinį veidą?

– Klaipėda yra dėkingas miestas kurti filmus, ypač nestandartinius. Vietų pasirinkimas yra labai platus, o kiekvienoje jų galima sukurti kokią tik nori atmosferą. Aš rinkausi perteikti industrinį JAV rajoną, kuriame gyveno A. Garšva. Šiuo atveju mums pasitarnavo jau minėtas „Hofas“, nuo kurio stogo atsivėrė tobulas industrinis vaizdas, o kiemelis priminė klaidžius Niujorko skersgatvius.

– Kuo, jūsų nuomone, romanas „Balta drobulė“ ir jo personažas A. Garšva gali būti aktualūs šiandieniniam žiūrovui ar skaitytojui?

– Neįmanoma nepastebėti bendro visuomenės moralės nuosmukio. Dažnai pastebiu žmones, ypač jaunus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jaučiasi sugniuždyti, vaikšto apatiški, depresuoti. Galbūt ir laikmetis toks, kad žmonės nori padaryti kuo daugiau. Kažką padarius, norisi dar daugiau, o kažko nepadarius viduje juntama tuštuma. Todėl vėl privalai stengtis, verstis per galvą. Taip įeinama į užburtą ratą, iš kurio ne visiems pavyksta ištrūkti. Visą tą šiuolaikinį chaosą, švarios sąmonės siekimą galėčiau lyginti su „Baltos drobulės“ romano emocija.

– Papasakokite apie šio pastatymo kūrybinę komandą ir pagrindinio vaidmens atlikėją, kuris yra iš Ukrainos.

– Pirmiausia, norėčiau pasidžiaugti visa komanda. Jie visi yra klaipėdiečiai ir visi – savo srities profesionalai. Operatorius, montuotojas S. Bezuglovas iš karto suprato mintį ir viską perteikė taip, kaip ir įsivaizdavau. J. Raudonius – jaunasis muzikos kūrėjas, su kuriuo jau darbuojamės ne vienerius metus, todėl puikiai vienas kitą pažįstame. Grimo dailininkė Rima Balsienė, garso režisierius Kristijonas Lučinskas, šviesų dailininkas Aleksandras Popovas, prodiuseris Tomas Jašinskas, fotografė Eglė Sabaliauskaitė, komunikacijos partnerė Edita Valinčienė – visa ši komanda padarė įspūdingą darbą ir idėją pavertė meniniu kūriniu. Tačiau labiausiai norėčiau išskirti pagrindinį aktorių, šokėją, kuris įkūnijo A. Garšvą. Tai – Mykhailo Mordasov iš Ukrainos. Jis yra mano bičiulis, ukrainietis, su kuriuo susipažinau prieš keletą metų. Mykhailo yra nepaprasto talento artistas. Negalėčiau sakyti, kad tik šokėjas, nes tai, ką jis atlieka tiek prieš kino kamerą, tiek ant scenos, yra verta žodžio – artistas. Be to, net ir vizualiai Mykhailo man yra kažkiek panašus į A. Škėmą. Filmo premjera planuojama jau šios vasaros pabaigoje, rudens pradžioje.