Buvimo žymės

Z. Inčirauskienė kuria tekstilę, kaligrafiją, į instaliacijas panašias kompozicijas, kuriose derina įprastas ir netradicines medžiagas, įvairią techniką (siuvimą, siuvinėjimą, spausdinimą, aplikaciją, dekalkomaniją, autorinį atlikimą) ir priemones (kaligrafiją, rastus daiktus). Dailininkė gilinasi į Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą, kuria literatūros palikimo, religijos, egzistencijos temomis.

Parodos „Nauja – tai užmiršta sena“ ekspozicijoje pateikiamas 2011–2019 m. surinktos gausios medžiagos – atspaudų – permąstymas, reinterpretavimas. Keliaudama po įvairias vietoves, dailininkė fiksavo įrašus, frotažo technika „nuimdama“ juos nuo įvairiausių, daugiausia lauko poilsiavietėse paliekamų įsiamžinimų. Tai vardai, miestai, miesteliai, datos, meilės prisipažinimai, keiksmai ir kt., išraižyti ant materijos pačia primityviausia, šiurkščiausia priemone – kišeniniu peiliuku arba vinimi. Fiksuotos vietovės, laikas, emocinis krūvis... Tie informacija įrantyti stalai, suolai, sienos – tarsi primityvūs socialiniai tinklai, virtualių socialinių tinklų srautų pirmtakai. Šią sukauptą „gatvinės etnografijos“ medžiagą kūrėja gretino su, atrodo, visiškai skirtingo lauko ir skirtingos kokybės įsiamžinimo kultūra, kurią fiksuoja ta pačia frotažo technika. Tai žymių kilmingų asmenybių, fundatorių epitafijos senųjų katedrų grindyse (Šv. Mergelės Marijos bazilikoje Gdanske, Šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste, Taline). Užfiksuoti renesansui būdingais šriftais akmens ir marmuro plokštėse iškalti užrašai: asmenų vardai, titulai, herbai, šlovingi palinkėjimus ir intencijos. Menininkės nedomino smulkmeniška biografinių faktų dokumentacija (epigrafika) – ji koncentravosi į žymenis, signifikantus, darė epitafijų kopijas, siekdama kompozicinės darnos, paryškindama raidžių formas, herbų siluetus ir pan. Objekto „nuskenavimas“ frotažo technika jo idealiai neatkartoja – vaizdas būna daugiau ar mažiau išplaukęs, kaip ir žmogaus atmintis, kuri tik iš dalies geba atkurti praeities įvykius ar vaizdus.

Prisiminimų kambarys

Prisiminimų kambarys (fragmentas). / V. Nomado nuotr.

Meninėje instaliacijoje „Prisiminimų kambarys“ kūrėja grįžo į labai asmenišką, kartu – visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį. Tačiau tai – ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti ready-made principu – realių daiktų pagrindu, tad yra atpažįstami. Ir garsioji B. Spocko knyga, ir vaikiška vonelė, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių – daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus, perkeliančius į laiką, kai menininkė derino studijas su kūdikių auginimu. Tačiau visa ta asmeniška kasdienybė įgijo kaligrafinį matmenį, rašmenys dengia artefaktus, objektai apaugo nėriniais, laikraščiai, puodai, laiškai, švarkai, košelių receptai – viskas sulieta į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie amatą – rašymą, nėrimą, siuvinėjimą bemiegėmis naktimis užmigdžius vaikus. Sopulius ir raudas. Laukimą ir tikėjimą. Apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės, tarp studijų ir motinystės. Apie drąsą kalbėti apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.

Paroda veiks iki liepos 3 d. Klaipėdos galerijos (Bažnyčių g. 6) darbo laikas: II–V – 11–18 val., VI – 11–16 val. Lankytojai įleidžiami tik su apsauginėmis veido kaukėmis, privaloma laikytis dviejų metrų atstumo.