Jūros dimensija
„Jūra yra egzistencinės ontologijos matmuo žmogui. Jūra ar jūromis matuojamas atvirumas būčiai, savikūra ir savidestrukcija. Jūros dimensija – tai, kas sutvarsto ar išvarto sąjungas tarp galios formų. Tačiau jūra yra ir save maudantis tragizmo modelis, net absurdo talpa, jei suprasime absurdą kaip Albertas Camus. K. Kazlauskaitės projektas „Žmonių jūra“, pavirtęs paroda „Tekėjimas“ (nors pirminis pavadinimas gniaužė savyje gerokai šaižesnę, graikų tragedijai artimą konotaciją), atveria itin erdvų aspektą: jūrą kaip talpą, kaip galios ir kaip absurdo talpą, – pastebėjo menotyrininkė dr. S. Jastrumskytė. – Absurdas – tai aklinas vilties užsklendimas nuoskendose – karinėje amunicijoje ir tūkstančiuose laivų, uždarytų po jūra, galioje, užrakintoje po vandens slėgiu, osmosinėje įtampoje, išlaikančioje formą dviejų slėgių kovoje, erozijoje, tarpininkaujančioje vandeningam naikinimui, arba metafizinės galios įgaunančioje konservacijoje – talpi ir galinga yra jūra. Šiuolaikinės jūrinės mitologemos apsemia militaristines paslaptis, o čia pat – dabartyje – kuriamos jūrinės kosmologijos tik iš jos vandenų kildina visa, kas bus. Jūra pasotina visus vaizduotės lygmenis – nuo genezių iki apokalipsių.“
Paradoksalūs sugretinimai
„Absurdo sąranga yra būdinga Karinos juvelyrikai, objektams ir performansams. Absurdas kaip egzistencinis ready made pasirodo svaigiausiuose sugretinimuose, kuriuos taip mėgsta paradoksalus menininkės protas ir vaizduotė. Falo kaip galios simbolio ir militaristiškai nuodingos (nors tiksliau, užnuodytos) jūros sugretinimas yra mitologinio lygmens vaizduotės pasotinimas, talpinantis metafizinę karo ašį ir vakarietiškosios (pa)sąmonės falocentrizmą. O rankšluosčiai, viena būdingiausių Karinos braižo detalių, čia tampa savitu žmogaus egzistencijos intymumo teiginiu – jie sugeria prakaitą ir susemia tremtį – nėra intymesnės tekstilės už rankšluostį, kuris hipostazuoja kūniškai porėtą žmogų – kaip nebūtiną ir atsitiktinį.
Atsitiktinumai, pvz., skendimai (dar – sprogimai, degimai, trūkiai etc.) yra jūros, bet taip pat ir absurdo modusai. Atsitiktinumas vilties neturi, vietoj paguodžiančio šuolio į transcendenciją jis slysta banglente – ir vadinamoji katastrofizmo estetika ploja jam panyrant puošniose bangose. Visa, kas kada nors pateko po jūra, atėjo ten iš netikėtumo – katastrofa lyg kilpinis rankšluostis sugeria perteklių.
Po jūra – netikėta topografija Karinos kolekcijoje – asambliažai ir juvelyriniai epai, performansai ir rastų daiktų sugretinimai – jų vektoriai gręžiasi po Baltijos svoriu, kur batiskafas ir vaizduotės geismas sutampa“, – apie K. Kazlauskaitės parodą teigė menotyrininkė dr. S. Jastrumskytė.
Kuria konceptualius papuošalus
Dailininkė K. Kazlauskaitė (gim. 1980 m.) – metalo meno ir juvelyrikos dizaino magistrė. 2007 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. 2008–2015 m. gyveno ir dirbo Stavangeryje (Norvegija), buvo Norvegijos menų ir amatų asociacijos narė. 2016 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 2020 m. išrinkta LDS Vilniaus skyriaus Metalo sekcijos pirmininke. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Menininkė kuria šiuolaikinius konceptualius papuošalus, taip pat neįprastus meno objektus ir instaliacijas, jungdama papuošalus su kitomis medijomis, pvz., fotografija, piešiniu, šviesos efektais ir kt. Kurdama papuošalus, eksperimentuoja integruodama įvairias medžiagas: klasikines ir ilgaamžes (sidabras, plienas, mineralai) bei organines ir trapias (stručio kiaušinio lukštas, žuvies oda, medžių sėklos, ašutų audiniai), taip pat autorinėmis technologijomis paruoštas įvairias kitas medžiagas bei elementus.
Paroda vyks iki rugsėjo 2 d. Klaipėdos galerijos (Bažnyčių g. 6) darbo laikas: trečiadieniais–penktadieniais – 12–19 val., šeštadieniais – 11–16 val.
Naujausi komentarai