Klaipėdos parodų rūmuose vasaros pabaigai – trys vernisažai

„Sekcijoje“ – formos menas

Šalies mažosios plastikos parodos Klaipėdoje rengiamos nuo 2005 m. Jų tikslas buvo pristatyti skulptūrinės formos, mažosios plastikos tendencijas nuo klasikos iki eksperimento, sujungti įvairių kartų menininkus bendroje erdvėje. Per 14 metų gyvuojant šiai tradicijai LDS Klaipėdos skyrius subrandino idėją neapsiriboti vien mažosios plastikos formatu ir žengti plačiau – meno festivalis „Faktas-Forma“ ir jo paroda „Sekcija“ KKKC Parodų rūmų salėse atvers platesnį vizualinių patirčių lauką ir suteiks viltį Klaipėdą paversti savotiška formos meno Meka ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste.

Parodoje „Sekcija“ (kuratoriai – Saulius Bertulis, Danius Drulys) dalyvauja LDS skyrių skulptorių, ir ne tik jų, sekcijų nariai su skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais. Žodis „sekcija“ (lot. sectio – pjūvis, dalijimas) – tai ne tik įstaigos ar organizacijos poskyris ar padalinys, tam tikra žmonių grupė, bet ir baldas, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai „išeksponuoti“ visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio. Dabar gyvename laisvės laiku, ir atminties kultūra bei jos įprasminimas meno kūriniu – gyvybinga kaip niekada anksčiau, tad parodos koncepcija apeliuoja į ekspozicinio lauko vizualinį sprendimą žiūrovams pateikiant faktinį rezultatą, formos faktinį egzistavimą.

„Sekcija“ yra įvadinė tarptautinio formos meno festivalio „Faktas-Forma“ paroda. Faktas niekada nenutolsta nuo formos, kartu dar ir stiprina formos atsiradimo faktą. Ši paroda frazuoja dileminį klausimą: pirma faktas, tada forma, ar pirma forma ir tik tada – faktas? Kartais menininkų mintys įfaktina kūrinių atsiradimo prasmę, kuri aprašymuose pateikiama žiūrovams, o kartais paliekama lankytojų interpretacijoms be menininko egoistiško formos būties išaiškinimo. Taip šioje parodoje sugrupuoti meno kūriniai, tikėtina, praplės kamerines skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno perspektyvas ir edukuos žiūrovus.

Šiuo metu erdviniai formos menai patiria iššūkius, kuriems apmąstyti būtini meniniai, analitiniai tyrimai, diskusijos, forumai. Ir šis projektas ambicingai imasi atsakomybės, padedant forumui „Atminties kultūra“, kalbėti apie šiandienos įvietinto meno reiškinius, kamerines jų perspektyvas, profesionalų „transliuojamas“ vertes. Tai suteikia vilties kokybiškam diskusijų laukui bei probleminių sąlyčio taškų identifikavimui.

Parodoje dalyvauja menininkai: Algirdas Kuzma, Artūras Tamašauskas, Aurimas Anusas, Gintaras Kamarauskas, Jonas Gelčys, Laima Bazienė, Saulius Milašius, Tatjana Simanaitienė, Toma Šlimaitė, Vida Juškaitė, Eglė Maskaliūnaitė, Kęstutis Musteikis, Dalia Gineitė, Mindaugas Šnipas, S.Bertulis, Neringa Poškutė-Jukumienė, D.Drulys, Adomas Skiezgelas, Domantas Kučas, Mindaugas Šimkevičius.

R. Klimavičius – apie laimę

Klaipėdietis viduriniosios kartos menininkas R.Klimavičius parodoje „Pasmerkti būti laimingais“ eksponuos per 20 iki šiol visuomenei nepristatytų kūrinių.

Parodos pavadinimas sufleruoja, kad joje bus analizuojama laimės tema. Pasak filosofo Arvydo Piepaliaus, „mes užprogramuoti taip, kad tikėtume, jog laimė yra kažkas, ko reikia siekti. (...) Ar laimė yra tik fikcija, romantiškas žmogaus prasimanymas, siekiant pagražinti žiauriai nejaukią tikrovę, ir pasaulyje nėra nieko, išskyrus gamtos dėsnius, profaniškąją racionalybę ir nuogą priežastingumą? Tikrai yra taip manančiųjų. Bet dauguma sutiks su maksima, kad žmogus sukurtas laimei kaip paukštis – skrydžiui. Kiekvienas mūsų jaučia ypatingą žmogaus paskirtį ir atsakomybę – būti laimingam, ir visi mes pagal savo jėgas bandome šį siekį realizuoti savo gyvenimu“.

O kas yra laimė menininkui? Parodos autoriaus R.Klimavičiaus teigimu, jam laimė – sąlygos laisvai ir be rūpesčių kurti: kai yra tam tinkamos patalpos, puikus apšvietimas ir neribotas kiekis dažų. Būtent tokias dvi vasaras menininkas išgyveno, kai parodoje eksponuojamus darbus kūrė Tiltų gatvėje Klaipėdoje ir LDS kūrybos namuose Palangoje. „Kas gali turėti tokias sąlygas kurti ir nebūti laimingas?! Tiltų gatvėje šeimininkai man atidavė visai vasarai patalpą, kad įsirengčiau studiją. Kai dirbi ir eksponuoji darbus prie pat gatvės, sulauki daugybės lankytojų ir pirkėjų. Tai idealios sąlygos dailininkui. Taip visada turėtų būti. O kitą vasarą buvau Palangos kūrybos namuose. Ten patalpos darbui – tobulos: šviesios, didelė erdvė. Ir darbas visai kitas. Viskas kitaip – kiti formatai, kitos galimybės“, – pasakojo menininkas.

Produktyvaus, vos ne kasmet parodas rengiančio R.Klimavičiaus kūrybai būdingos sakralumo paieškos. Šie tyrimai atsispindi ir parodoje „Pasmerkti būti laimingais“. Kiekvienam kūriniui parinkęs citatą iš Šv. Rašto, menininkas tokiu būdu akcentuoja kontrastą tarp vaizdo ir minties bei įtraukia žiūrovus į tam tikrą žaidimą. „Nes viskas yra žaidimas. Bažnyčioje taip pat vyksta savotiškas spektaklis: kunigai tarsi aktoriai, apsirengę sceniniais kostiumais, pasitelkiama muzika, vaidyba, scenografija. Vyksta šventas aktas. Bet mes visi nuodėmingi – net kunigai nusideda. Ir mano darbuose – nuodėmių atspindžiai, o tomis citatomis aš nei gąsdinu, nei mokau, nei moralizuoju – tarsi bandau tas nuodėmes išrišti...“ – argumentavo savo pasirinkimą menininkas.

Pasak dailėtyrininko Algio Uždavinio, „R.Klimavičius akcentuoja vyrišką pradą, kuriam būdingas monumentalumas ir gaivališka jėga. Nepaisant iracionalių nuostatų, kompozicijų struktūra visada yra logiškai pateisinta, nors kalbėti turėtume veikiau apie sapnų logiką, o ne apie mokslinį priežasties ir pasekmės ryšį. Paradoksaliai žaisdamas įvairiais simboliniais elementais, menininkas ieško gilesnių tikrovės sąsajų, tačiau visada atsižvelgia į estetiškai motyvuotą visumą“.

R.Klimavičius gimė 1954 m. Klaipėdoje. 1979 m. baigė grafikos studijas tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Lietuvos dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1979 m. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Kuria grafikos, tapybos, scenografijos, skulptūros darbus, yra surengęs keliasdešimt personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

A. Eidukaičio „Dažų imperatorius“

Klaipėdiečio tapytojo A.Eidukaičio parodą „Dažų imperatorius“ pristato menininko veiklą kuruojanti Eglės galerija iš Kauno.

Pasak galerijos vadovės, menotyrininkės Eglės Mickutės, A.Eidukaičio tapyba prasideda nuo mąstymo, kai vien regėjimo pojūčiais pasikliauti nepakanka. Norint suvokti šio tapytojo kūrybą, reikia pasinerti į kitokią realybę. Be abejo, tai išgalvotas pasaulis, sudėliotas iš autoriaus gyvenimo patirties, prisiminimų, jį supančios aplinkos, būtų ir nebūtų objektų. Menininko darbuose regime ištisų epochų – senųjų civilizacijų, renesanso, baroko – mozaiką, sukurtą iš įvairiausių detalių. Tapytojas gerai įvaldęs realistinį stilių, jam imponuoja senųjų meistrų pasiekimai, tačiau drobių plokštumose jis vaizduoja šiandien pasąmonėje užgimusius vaizdinius. Sapnai ir fantazijų nuotrupos sukuria siužetus, kuriuose negalioja racionalaus proto pradas. Tai siurrealizmo įtaka. Atrodo, kad sustingęs laikas panardina į filosofinius apmąstymus.

Dailininko paveikslų pamatas – idėjos, užduodančio žiūrovams įvairių klausimų, priverčiančios analizuoti jiems pateiktą informaciją. Tam pasitelkiama klasikinės dailės istorija, didžiųjų meistrų išmintis ir patirtis. Pagirtina, kad sudėtinga kompozicija išlaiko pusiausvyrą, detalių gausa netrukdo profesionaliam darbui. A.Eidukaitis tarytum dirigentas, kurio batutos klauso visos spalvos. Iš daugybės elementų komponuojama paveikslo visuma, matomas daugiasluoksniškumas, didelę reikšmę turi šešėlių ir šviesos žaismas. Turtinga spalvinė gama, dažnai akivaizdus noras išsiveržti iš įprastų taisyklių ir rėmų: nuo saikingai sudėliotos akademiniais principais paremtos paletės iki ribinių derinių. Tai sukelia stiprų kitokios realybės pojūtį, tačiau nesuardo paveikslo visumos.

A.Eidukaitis savo kūryba gvildena svarbiausias gyvenimo problemas: kalba apie laiko tėkmę, besikeičiantį pasaulį, nykstančias civilizacijas, socialinę atskirtį. Dažnai jo paveiksluose šiuolaikinis siužetas patalpinamas praeities interjeruose, kuriuose gausu teatrinio rekvizito, įvairių epochų architektūrinių detalių. Šiandienos ir praeities sugretinimas, iracionalaus ir realaus prado priešprieša, sudėtingas komponavimas ir turtingas koloritas – toks nelengvas, bet įdomus dailininko tapybos kelias. Tai drąsi, savita ir intelektuali kūryba, nepaliekanti abejingų. Retai sutinkama ir netikėta.

A. Eidukaitis (gim. 1982 m.) priklauso jaunųjų tapytojų kartai. 2006 m. Šiaulių universitete baigė dailės studijas. Pirmąją autorinę parodą surengė 2014 m. Nuo 2015 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tai laisvas menininkas, kantriai ir atkakliai kuriantis savąją tapybos darbų kolekciją.