Svajonių vaidmuo

– Esate estrados scenos žvaigždė, tačiau 2005 m. ėmėtės naujos veiklos – tapote solistu spektaklyje „Paryžiaus katedra“?

– Atlikti Kvazimodo vaidmenį miuzikle „Paryžiaus katedra“ man pasiūlė tuometinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Stasys Domarkas. Esu jam už tai labai dėkingas. Spėju, kad S.Domarkas ne šiaip sau pasiūlė man atlikti šią partiją, o stebėjo mano sceninę veiklą, derino... Užburianti muzika ir man artimas siužetas, tad sutikau net nematęs partitūros.

Esu gimęs ir augęs Palangoje, kur baigiau vaikų muzikos mokyklą, vėliau  baigiau Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, Klaipėdos menų fakultete Estradinės ir džiazo muzikos katedroje įsigijau Vokalo ir klavišinių instrumentų muzikanto specialybes. Nesu muzikantas iš gatvės be muzikinio išsilavinimo, o profesionalas.

Mano svajonė nuo paauglystės buvo ne tik dainuoti, bet ir vaidinti... Būdamas paaugliu labai domėjausi kinematografija: žiūrėjau daugybę kinofilmų, žinojau visus žymiausius to meto aktorius, režisierius, skaičiau apie tai specialią literatūrą. Ir netgi pagalvodavau (ypač tapęs vyresnio amžiaus) kaip aš atsakyčiau į klausimą, kai žurnalistai žymaus aktoriaus klausia: „ką jūs svajojate suvaidinti?“. Devyni iš dešimties žvaigždžių atsako, jog juos domina Hamleto vaidmuo ar pan. Aš svajojau apie Kvazimodą, nes buvau ne kartą skaitęs Viktoro Hugo romano "Paryžiaus katedra". Ir štai pasiūlymas tapti Kvazimodu... Kas sakė, kad mūsų svajonės negali išsipildyti?

Dabar, kai praėjo trylika metų, džiaugiuosi, jog „turėjau“ daug gražių „Paryžiaus katedros“ spektaklių (dirbome pasikeisdami su Kvazimodo atlikėju Deividu Norvilu). Kvazimodo partijų „Paryžiaus katedroje“ nėra daug, gal tik penki pasirodymai scenoje. Svarbiausia, kad Kvazimodo arijos efektingos. Ruošdamasis vaidmeniui žiūrėjau įrašą, kaip Kvazimodo partiją Rygoje atliko Latvijos populiariojo roko atlikėjas ir supratau, jog man pavyks.

Aš nedainuoju tradiciniu operos stiliaus balsu. Stengiuosi savo dainavimą paversti lengvu „pop-roko“ stiliumi. Mano pagrindinis akcentas (nors noriu taisyklingo, techniškai tobulo dainavimo) – jausmas. Aš sau leidžiu, kad geriau jau techniškai nesuskambės kuri nors nata, bet žiūrovas gaus laukiamą jausmą... Sutapo mano ir kompozitoriaus nuomonė: Z.Liepinš taip pat akcentavo, kad „Paryžiaus katedra“ melodrama ir ji turi jaudinti žiūrovą, kad jau iš pirmųjų dainuojamų taktų į salę turi sklisti jausmas ir dvasingumas.

Scenoje sulaužė žandikaulį

– Spektaklyje daug veiksmo: kaip susidoroti su sceninėmis-vaidybinėmis užduotimis?

– Šiame miuzikle man nereikia bėgioti, šokti. Aš nesutinku, kad net estradinių koncertų metu atlikėjui gali trukdyti šokis ar judėjimas scenoje. Manau, kad tai savęs pateisinimas neveiklumui. Nesvarbu ar tu uždusęs, ar ne, į „natą“ būtina pataikyti. Tiesa, trečiame miuziklo veiksme aš  pats sau „pasunkinau“ vaidmenį. Šio veiksmo gale yra Kvazimodo pasitraukimo iš gyvenimo scena, kai aš sėdžiu aukštai bokštelyje. Galėjau ir likti sėdėti, tačiau režisieriui pasiūliau, jog galiu nušokti. Tiek žiūrovų, tiek režisieriaus manymu veiksmas žiūrisi gerai. Sudėtinga, bet iššūkiai mane žavi.

Deja, ne visada pavyksta sėkmingai. Vienam spektaklyje, kai šokau žemyn iš bokštelio, pataikiau nušokti ne į tą vietą... Kai kunigas užsimojo sau durti sunkiu metaliniu kryžiumi, jis pataikė man... Kliuvo į mano žandikaulį: jis lūžo... Trauma gijo keletą mėnesių, važinėjau pas medikus... Pasekmes jaučiu vis dar: prieš metus traumos vietoje atsirado trišakio nervo uždegimas... Spėju, spektaklio pasekmė.

Tačiau aš šį spektaklį labai myliu ir kai man pasiūlo vėl jame dainuoti, nedvejodamas metu gerai apmokamus darbus ir sutinku. Jaučiu, kad „Paryžiaus katedra“ ir Kvazimodas yra mano spektaklis. Esu brandaus amžiaus, tad jausmingi vaidmenys „sėdi“ mano viduje. Yra tik pora trumpų „scenikių“, kuriose jaučiuosi nejaukiai, o reziumuodamas galiu užtikrinti, jog Kvazimodas - mano vaidmuo.

– Ar niekada neturėjote minčių tapti muzikinio teatro solistu?

– Viskas gyvenime vyksta natūraliai. Mano veikla net populiariojoje estradoje natūrali, net sakyčiau paremta mano intuicija. Darau tik tai kas man artima ir miela. Esu žmogus sau kuriantis dainas: muziką ir, kartais, žodžius. Galėčiau imtis rimtesnės muzikos krypties, bet man artima tai ką darau, dainuoja muziką, kuri liejasi iš mano sielos...

Jeigu atsirastų pasiūlymas kitam vaidmeniui galvočiau... Vėlgi, esu tokiame lygyje ir amžiuje, kad man norisi daryti tik tai kas patinka, kur jaučiuosi gerai. Nieko nedarau šiaip sau: nenoriu vaidinti spektaklyje vien dėl sportinio intereso. Man reikia gero, įdomaus vaidmens, kur būtų ką veikti ir ką parodyti žiūrovui. Ir vaidmens amplitudė visai nesvarbi.

Aš ir estradinėje veikloje nedainuoju dainų, kurios man, kaip asmeniui, neįdomios. Ieškau įdomios, net pavadinimu intriguojančios dainos. Man daina, neišsiskirianti, „neužkabinanti“, tokia kaip dešimtys kitų netinka. Taip ir su spektakliais. Daug gana vidutiniškų, kurių po metų niekas neprisimena. Man patinka spektakliai-įvykiai.

Meilės kibirkštys scenoje

– Jūsų Esmeralda spektaklio metu tapo primadona Rita Petrauskaitė. Ar scenoje kilo meilės „kibirkštys“?

– Kibirkštis scenoje visada svarbu, ypač siužete, kur drama sukasi apie meilę. Prisitaikymas scenoje būtinas ir dainuoti apie meilę su žmogumi, kuris tau nesimpatiškas, nemielas būtų sunku. Aš visada, net estrados scenoje, dainuoju su moterimis, kurios man mielos, kurias myliu ir gerbiu, jaučiu pagarbą.

Dirbti su R.Petrauskaite miela ir malonu, nes ji aukštos klasės profesionali dainininkė bei puiki aktorė. Esu tikras, kad dar daug gražių vaidmenų jos dar tik laukia.

– Kuo jums įdomi „Paryžiaus katedros“ atsiradimo istorija?

– Man patiko ne tik V.Hugo knyga „Paryžiaus katedra“ ir jos siužetas, bet ir muzikinio kūrinio atsiradimo kilmė. Beje, į Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytą miuziklą „Paryžiaus katedra“ buvo atvažiavęs ir žymusis jos autorius, kompozitorius Zigmars Liepinš. Anot Z.Liepinš pasakojimo, pirmiausia jis sukurė operą „Paryžiaus katedra“, kuri buvo rodoma Rygoje. Tada šią idėją nusižiūrėjo prancūzai, nes opera sutraukdavo daugybę žiūrovų, tame tarpe ir užsieniečių. Paryžius, prancūzai, didesnės lėšos ir pasaulinio garso scena labiau išgarsino ne pirmąjį šia tema kūrusį autorių, o veikalą pastatytą „mados lopšiu“ tituluojamame mieste... Viktoro Hugo romano "Paryžiaus katedra" motyvais sukurtas Richard'o Cocciante (muzika) ir Luco Plamondono (libreto autorius) miuziklas Paryžiuje pirmą kartą buvo parodytas 1998 m. rugsėjo 16 d. Paryžiuje.

Patyręs daug ekstremalių išgyvenimų

– Meilė Jūsų gyvenime: kuo artimas Kvazimodas ir „Paryžiaus katedros“ siužetas, kur veiksmas sukasi apie nelaimingą meilę?

– Esu tokio amžiaus, kad galiu sau leisti papostringauti. Dėl ko žmogus gyvena? Manau, kad svarbiausia – šeima, o šeimą kuri su priešingos lyties žmogumi, atsiradusiu nuo paauglystės, jaunystės ar net vyresniame amžiuje.

Meilė – žmogaus gyvenimo motyvacija. Mano manymu, galima kone laikyti taisykle, kad žmonės, kurie laimingi šeimoje, sėkmingi ir profesinėje veikloje. Meilė – gyvenimo variklis, kuri tave veda į priekį, o kur dar vaikų atsiradimas – ką galima vadinti tikru gyvenimo stebuklu. Šeimos, artimųjų meilė – didžiulė motyvacija, kurios vedinas sieki kilnių tikslų, karjeros, ieškai gyvenimo laimės...

Kita vertus, įvertinus mediciniškai – meilė yra liga ir kone apsėdimas. Įsimylėjęs žmogus tampa aklas. Ir laimė, jei meilė abipusė. Deja, gyvenime pasitaiko visaip, kaip ir Kvazimodui. Įsimyli ir prarandi savikontrolę, padarai tai dėl ko gailiesi. Kas gali tiksliau apibudinti mūsų gyvenimo kasdienybę, jei ne liaudies posakiai: nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis.

Mano gyvenime būta visko. Jaučiausi visiškai išsekęs ir pasiekęs ribą. Nepasakyčiau, kad dėl meilės, bet dėl asmeninių išgyvenimų. Svarbu, kad dabar aš jaučiuosi gerai, kiek gali jaustis žmogus savo gyvenime turėjęs daug ekstremalių išgyvenimų.

Ir mano gyvenimas nevienareikšmis.. Svarbu, kad aš, kaip žmogus, stengiausi išlikti sąžiningas su savimi bei nenusižengęs prieš kitus. Nėra draudimo poliso nuo meilės, o santykiuose su priešingos lyties atstovu visko atsitinka...

Linki sėkmingo vadovo

– Ar lankotės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose? Kaip vertinate repertuarą?

– Turiu prisipažinti, kad tapęs atlikėju miuzikle „Paryžiaus katedra“ teatre ėmiau lankytis dažniau, nes įdomu kaip dirba kolegos, kokie kiti spektakliai. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui dabar sudėtingas laikotarpis, nes neturi „namų“. Tačiau aš matau šviesią teatro perspektyvą: Klaipėda šio muzikinio teatro dėka ateityje turėtų turėti puikią muzikinę šventovę (tai nutiktų renovavus pastatą). Būdamas užsienyje, ypač Londone, būtinai pažiūriu kuo daugiau muzikinių pastatymų ir semiuosi įkvėpimo savo kūrybai, veiklai. Manau, kad naujas pastatas ir puikus Klaipėdos muzikinio teatro repertuaras ateityje galėtų tapti puikiu traukos centru čia atvykstantiems turistams, svečiams iš užsienio. Klaipėdai to labai reikia.

Kita vertus, Klaipėdos muzikiniam teatrui būtinas vadovas. Buvo jaunas puikus žmogus, tačiau dabar ir jo nėra, o tai labai svarbu. Jokios meno tarybos, kolektyviniai sprendimai neatstos vadovo. Tai viena iš sričių, kur be demokratijos, reikalingas ir vieno žmogaus valdymas. Linkiu jums puikaus ir sėkmingo vadovo.