Lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo, kurio savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka ir papročiai. Lietuvininkai savo dainas išdainuodavo vienbalsėmis plačios apimties, spalvingų dermių melodijomis, lyrine gamtos ir žmogaus gyvenimą vaizduojančia poezija. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

39 – tiek nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo vertybių šiuo metu jau yra sąvade.

XX a. istoriniai įvykiai dramatiškai pakeitė Mažosios Lietuvos gyventojų demografinę sudėtį. Nuolat mažėjo vietinių žmonių, geso ir natūralioji dainavimo tradicija. Ją perėmė ir sąmoningai palaiko Klaipėdos krašto folkloro kolektyvai ir čia gyvenantys lietuvininkų kultūrai pasišventę žmonės, siekiantys įamžinti krašto istoriją, atkurti ir kūrybiškai vystyti lietuviškąją regiono tapatybę.

Be lietuvininkų dainavimo tradicijos, sąvadą papildė dar šešios vertybės – tai šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.

Šiuo metu sąvade yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis. Tarp jų – ir trys jau įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse ir sutartinės – lietuvių polifoninės dainos. Sąvado valdytoja yra Lietuvos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.