Ji tiesiog tobula visame kame. Dainos – visada hitai, išvaizda visada spindi elegancija ir rafinuotumu. L.Vaikulė nebijo pokyčių. Ji žvelgia į juos su kažkokia budistine ramybe, ir tai taip pat – didelis talentas. Nors atrodo, kad apie atlikėją žinoma viskas, tačiau pavykus ją prakalbinti, vis labiau atsiskleidžia ši nepaprasta asmenybė.

Profesija be dublių

– Ar tiesa, kad jūs filmavotės kine?

– Kartą gyvenime, kaip sakė Ranevskaja, „prispjaudžiau į amžinybę“. Filmas buvo nevykęs, tačiau aš susipažinau su aktoriaus profesija ir supratau, kas tai yra.

– O tęsti nesinorėjo?

– Ne. Nors buvo laikotarpis, kai gaudavau labai daug pasiūlymų ir kvietimų. Beje, ir filmuotis „Gardemarinuose“. Tai buvo pirmas didelis pasiūlymas, kurio atsisakiau.

Kai įvyksta kas nors nemalonaus, reikia tiesiog apsirengti sportinį kostiumą ir bėgti, bėgti. Visa, kas bloga, tikrai išgaruos.

– Kodėl?

– Todėl, kad maniau, jog mano profesija turi būti pirmoje vietoje. O ten nesuprasi, kur eini ir koks bus rezultatas. Kadangi nusifilmavau prastame filme, kurio scenarijus buvo prastas, tai atbaidė mane nuo bet kokių filmavimųsi ateityje. Be to, aš supratau, kad filmuotis gerokai lengviau, nei dirbti savo srityje. Apskritai tai nepalyginami dalykai.

– Štai taip kategoriškai?

– Kinas ir mano profesija... Na, kinas man – tai kaip vaikų darželis.

– Gal todėl, kad nevykusiame filme nusifilmavote?

– Todėl, kad kine yra dubliai, o mūsų profesijoje – ne.

– Jūs gyvenate prie jūros. Ar mėgstate vaikščioti pakrante?

– Na, aš gi turiu šunų – žinoma, vaikštinėju. Paprastai kasdien. Tik dabar, kai ruošiuosi koncertui, savo festivaliui Jūrmaloje, nelabai turiu laiko.

– Jūsų miestas – Jūrmala. Koks jis?

– Jei žmogus susideda iš vandens, o vanduo turi atmintį, tai mano organizmas labai jaučia ir myli Baltiją, Latviją, Jūrmalą. Ir visai nesvarbu – šalta ar karšta, vėjas ar kaitra. Štai šios pušys, kavos aromatas. Čia jaučiuosi puikiai. Čia viskas miela ir artima. Čia aš šeimininkė.

Lemtingi atsitiktinumai

– Jūs visą laiką kūrybiniame kelyje, vis ieškote kažko naujo.

– Išties visa tai – tik likimas. Aš nieko neplanuoju, niekam nesiruošiu, viskas gyvenime atsitinka netikėtai ir parengia mane naujovėms. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad aš niekada nenorėjau vykti į Ameriką, tiksliau – nuvykti norėjau, tačiau niekada negalvojau, kad ten dirbsiu. Nieko dėl to nedariau – tai atsitiktinumas.

– Kad tapote dainininke – taip pat atsitiktinumas?

– Aš niekada to nesiekiau. Buvo toks maestro Leonidas Zachodnikas, kuris man sakė: „Laima, tu tapsi geriausia Latvijos dainininke.“ O man tebuvo 12 metų! Jis dirbo Rygos estrados orkestre, kurio meno vadovu tuomet buvo Raimondas Paulas. Ir aš nuėjau į konkursą. R.Paulas patikėjo manimi, mano talentu ir pasakė: „Mažyle, aš imu tave.“

– Kas padėjo įsitvirtinti scenoje ir tapti populiaria?

– Tarybiniais laikais buvo labai nelengva. Dainininkas turėjo praeiti ugnį ir vandenį, dainuoti dešimtmečius, kad jį pastebėtų. Arba nuvykti į tarptautinį konkursą ir būtinai laimėti. Kaip tai padarė Irina Ponarovskaja Sopote, Ala Pugačiova „Auksiniame Orfėjuje“ Bulgarijoje. Ir mano likimas susiklostė panašiai. Duris į estradą man atvėrė didysis prizas, kurį gavau tuometėje Čekoslovakijoje, „Bratislavos lyros“ konkurse.

Jeigu tu patenki į sceną, tai parduodi sielą velniui.

Likimo pirštas

– Ar turite baimės jausmą?

– Nežinau. Kai atsigręžiu, suprantu, kad aš tiesiog beprotė. Man atrodo, kad aš balta ir pūkuota, viskas tvarkingai sudėliota mano lentynėlėse. Bet buvo ir rūsčių periodų. Pavyzdžiui, tada, kai tiesiog išprotėjau nuo profesijos, aš maniau, kad tik tai gyvenime svarbu ir niekas neturi trukdyti karjerai – nei mama, nei tėtis, nei sesuo, nei brolis – niekas. Tai irgi blogai. Net draugai man neegzistavo – jei jie ne kolegos, nekalba su manimi apie profesiją, apie ką gi su jais kalbėtis. Ir taip buvo, kol likimas netrinktelėjo man per galvą, kai Amerikoje susirgau ir supratau, kad , o Dieve, aplink, pasirodo, gyvena žmonės.

– Susirgote?

– Man diagnozavo vėžį. Ir štai tada mane tiesiog perjungė. Aš pradėjau gerbti žmones, man viskas pasidarė įdomu. Galėjau netgi užrūkyti ir išgerti, to niekada anksčiau nedariau.

– Kiek jums reikėjo laiko, kad atsitokėtumėte nuo patirto šoko ir patikėtumėte, kad liga jau praeityje?

– Septynerių metų. Pirmuosius penkerius metus liga gali atsinaujinti. Pradžioje turi tinkrintis kas tris mėnesius. Vėliau – kas pusmetį. Po to – kartą per metus. Ir štai tada tu jau gali lengviau atsikvėpti. Pirmuosius metus jautiesi tarsi sėdėdamas ant bombos.

– Kas padėjo įveikti ligą? Valios tvirtybė?

– Ne, tai likimas. Aš turėjau draugų, kurie nuvedė pas gydytoją. Prodiuseris, kuris mane pakvietė į JAV, laidavo už mane, nuėjo į užsienio reikalų departamentą ir gavo leidimą operacijai. Bet ši liga visam gyvenimui palieka tavyje žymę. Tu gyveni ne taip, kaip žmonės, kurie nesirgo. Tu visada esi rizikos zonoje. Tai labai baisu – išgirsti tokią diagnozę. Aš nuolat galvojau apie tai, kad kažko nepadariau, kažko nepasakiau. Ir kad man dar labai reikia pabūti šiame pasaulyje.

– Suprantama, svarbus buvo artimųjų palaikymas?

– Niekas nieko nežinojo, mes su Andrejumi (prodiuseris Andrejus Latkovskis – L.Vaikulės vyras) viską slėpėme. Tuo metu mirė mano tėvas, o aš net negalėjau atvykti į laidotuves. Ir nežinau, ką apie mane galvojo mano giminės. Bet aš gulėjau ir negalėjau net judėti. Pasakiau, kad negaliu atvykti, nes privalau būti įrašų studijoje.

Vienas kitą išauklėjo

– Kokie artimi ir paprasti jūsų santykiai su Andrejumi. Vis dėlto visą gyvenimą drauge...

– Aš mokiausi medicinos mokykloje ir nuo 16-os uždarbiavau dainuodama restoranuose. Ten grojo ir Andrejus. Mes tik dirbome drauge, o vėliau keliai išsiskyrė. Jis paskambino, kai man jau buvo 19 ir pakvietė į Sankt Peterburgą, į kažkokio viešbučio atidarymą. Jau neprisimenu, kaip jis vadinosi. Tada atvažiavau į Piterį, ėmiau ten dirbti, dainuoti ir mečiau medicinos mokslus. Nežinau, įsimylėjau aš, ar kaip tai vadinama... Pernelyg patosiškai skamba, aš nemoku taip kalbėti. Tai apskritai kažkoks konfliktas tarp manęs ir gyvenimo. Aš visada gana stipriai protestuoju prieš meilės žodžius. Susižavėjimas, aistra, pagarba ir dar daug sudedamųjų dalių to jausmo, dėl kurio žmonės gyvena drauge. Ir gal, retais atvejais, kai įsižiebia meilė.

– Kodėl judu taip ir nenuėjote į santuokų rūmus?

– Matyt, man visados buvo svarbi ir reikalinga laisvė. Jei man pasakys, kad ko nors negalima daryti, aš tai būtinai padarysiu. Ir Andrejus tai supranta. Jis įprato prie manęs. Juk jis mane pažįsta nuo šešiolikos. Štai mes vienas kitą ir išauklėjome.

– Karjeros pradžioje jūs sąmoningai atsisakėte motinystės...

– Aš vėliau labai norėjau, kad mudu susilauktume vaikų, tačiau Andrejus nedegė šiuo noru. Matyt, yra gulbės, kurios įpratę plaukioti vienatvėje. Man atrodo, Andrejus niekada nenorėjo turėti vaikų. O vėliau, kai jau lyg ir persigalvojo, buvo per vėlu. Sveikata jau buvo nebe ta ir mano liga užklupo.

– Ar bendraujate su R.Paulu?

– Galiu bet kada jam paskambinti ir esu laiminga, kai skambina jis. Tai jau kažkas daugiau nei draugystė.

– Ar turite nerealizuotų svajonių?

– Nerealizuotų svajonių? Taip, aš netapau chirurge. Būčiau puiki gydytoja, juk aš perfekcionistė. Aš svajojau apie tai. Bet aistra muzikai nugalėjo. Jeigu tu patenki į sceną, tai parduodi sielą velniui.

Stiliaus pagrindas – saikas

– Tarp žvaigždžių labai madinga lankytis pas ekstrasensus. Jūs domitės savo ateitimi?

– Aš viso to nemėgstu ir pas būrėjas nesilankau. Mane daugiau domina tai, kas susiję su mokslo atradimais. Vienintelis susitikimas su aiškiarege įvyko, kai man buvo 15 metų. Pas įžymią būrėją mane ir sesę nuvedė mama. Viskas, ką ji man išbūrė, išsipildė. Tada sunku buvo patikėti, kad pasikeis valdžia, kad mano darbas bus susijęs su kelionėmis ir dar į užsienį. Ji išpranašavo man ligą, su kuria susidorosiu. Taip ir atsitiko. Dar ne viskas iš pranašystės išsipildė, tačiau dar yra laiko.

– Daugeliui žmonių jūs – elegancijos ir gero skonio etalonas.

– Išties mane taip pravardžiuoja. Bet nieko specialaus dėl to nedarau. Vaikystėje mėgau žaisti su gėlėmis. Nepuošiau lėlių, mėgau gamtą. Visą dieną galėjau gulėti pievelėje ir žiūrėti į šokinėjančius žiogus. Nežinau, iš kur tai manyje. Mano aprangos stilius – greičiausiai kažkoks protestas. Aš neturiu dizainerio ir neseku jų madomis. Niekada nežiūriu į etiketes. Renkuosi pagal principą „patinka, nepatinka“, patogu ar ne. O vėliau dar ir viską perdarau savaip. Mano stiliaus pagrindas – saikas.

– Jūs dabar tokia rami, nors sako, kartais būnate labai valdinga. Nuo ko priklauso jūsų nuotaika?

– Aš visada geros nuotaikos, jei tik niekas jos nesugadina. Nebūna dienos, kad atsikelčiau blogos nuotaikos. Tiesa, kartą pabudau ir išsigandau: „O jei aš niekam nebebūsiu reikalinga? Tada ir sau nebebūsiu reikalinga.“ Išsigandau ir išmečiau šią mintį iš galvos.

– Ir niekada jums nebūna depresijos?

– Depresija – tai tuštumos pojūtis, kuris aplanko po didelių, atsakingų koncertų. Arba po mano festivalio: viską atidavei – ir tuštuma. Bet depresuoti – didelė privilegija. Ne šiaip sakoma, kad galvos skausmas – aristokratų privilegija. Tai štai – depresija taip pat. Kai įvyksta kas nors nemalonaus, reikia tiesiog apsirengti sportinį kostiumą ir bėgti, bėgti. Visa, kas bloga, tikrai išgaruos.

Parengta pagal ok-magazine.ru.