Muzikos instrumentų pavadinimai, piešiniai, naudojimo papročiuose ir religinėse apeigose aprašymai rašytiniuose šaltiniuose pasirodė XVI–XVII a.

Iš jų aiškėja, kad Prūsijos lietuviai grojo kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais.

Daugelį muzikos instrumentų vietos žmonės gaminosi patys, kai kuriuos pirkdavo. Nuo XVIII a. gausėjo cimbolų, citrų, psalteriumų, vėliau paplito mandolinos, variniai bei mediniai pučiamieji ir kitokie.

Per vestuves, krikštynas, vaišes Prūsijos lietuviai grodavo dainų melodijas, šokius, pritardavo religinėms giesmėms, tačiau šios instrumentinės muzikos gaidų nėra.

Šios tradicijos atgimimas prasidėjo XX a. antroje pusėje, kai 1984 m. muzikos instrumentų meistras klaipėdietis Antanas Butkus, remdamasis rašytiniais šaltiniais, rekonstravo Mažosios Lietuvos kankles-arfą, trimitą, būgną ir kitus šiame regione naudotus muzikos instrumentus.

Jo pėdomis pasekė instrumentų meistrai: Alfredas Lučinskas, Alvydas Šeduikis, Egidijus Virbašius, Skalmantas Barkauskas.

Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir etnografine medžiaga, eksperimentuodami Klaipėdos folkloro ansambliai atkūrė Mažosios Lietuvos etnografinio regiono muzikavimo tradiciją ir ją plėtoja beveik keturis dešimtmečius.

Autentiško pavyzdžio muzikos instrumentais pradėjo groti Klaipėdos folkloro ansambliai „Vorusnė“, „Vorusnėlė“, tebegroja krašto ansambliai „Alka“, „Alkiukai“, „Kuršių ainiai“, „Kuršiukai“, „Giedružė“, „Verdainė“, „Ramytė“ ir kiti.

Vertybės įrašymas į šį sąvadą yra svarbus žingsnis siekiant išsaugoti ir pripažinti kultūrinio paveldo vertę bei skatinti jos išsaugojimą ateityje.