Nustebino kaimiečius

– Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Ar ir jūsų tėvai dainavo?

– Šeimoje visi buvome dainingi: ir sesuo, ir mama, tėvelio buvo gražus balsas, senelis tenoru traukdavo. Mano muzikinis kelias buvo kupinas nuotykių. Gyvenome Toliūnų kaime Siesikuose. Į Siesikų vidurinę mokyklą atvažiavo toks mokytojas Šmitas. Jis dėstė ne tik fiziką, matematiką, bet ir muziką. Nes šiaip jau muzika tada buvo pamiršta. Ir laikai buvo visai kiti – gyvenome be televizorių, kaime apie jį net nebuvome girdėję. Šmitas įsteigė chorą, paskui – ansamblį, į abu pakvietė ir mane. Neturėjau muzikinio pasiruošimo, ir dainos, kurių mokėmės, pasirodė tokios sudėtingos. Vienos repeticijos metu Šmitas pakelia galvą ir klausia: "Kieno čia toks velniškai geras balsas?" Nė nenutuokiau, kad kalba apie mane. Pastatė priešais visus choristus ir liepė dainuoti vienai. Ir aš uždainavau. Šmitas išpūtė akis. Nuo to laiko į chorą nėjau.

– Akimirksniu tapote soliste?

– Mokytojas paimdavo mane iš pamokų ir liepdavo dainuoti tokius kūrinius, apie kuriuos gyvenime nebuvau nieko girdėjusi. Labai dėl to sielojausi. Visame kaime pasklido kalbos – Glinskaitė dainuoja. Giedojau bažnyčioje per atlaidus, nors moksleiviams tais laikais visi tikėjimai buvo draudžiami. Bet aš sutikau. Keista, kaip manęs tada niekas neįskundė.

Į egzaminą – sunkvežimiu

– Kas paskatino mokytis muzikos profesionaliai?

– Vienas tėvelio draugas kartą sako: "Girdėjau, kad labai gerai dainuoji. Tau reikia mokytis. Mano dukra gyvena Kaune, aš tau pranešiu, kada egzaminas." Rugpjūtį gaunu telegramą su tekstu: "Rytoj vyks stojamasis egzaminas į Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklą." Iki Kauno buvo nemažas gabalas kelio. Vien tik iki Pageležių, pagrindinio plento, kur važiavo automobiliai, – per 30 kilometrų. Paprašiau, kad palydėtų sesuo, nes viena bijojau. Anksti atsikėlėme ir ėjome nemenką kelią pėsčiomis. Likimas man buvo palankus, sustabdėme sunkvežimį, užsikoriau ant kėbulo ir važiuoju. Kaune turėjau tetą, todėl atvykusi patraukiau pas ją. Egzaminas vyko 16 val., tai dar turėjau šiek tiek laiko, persirengiau ir nužingsniavau į mokyklą. Stojančiųjų – pilnas koridorius. Visos išsipuošusios, su natomis rankose, o balsai – vieni už kitus gražesni. Pasitikėjimas savimi visiškai subliūško. Atsistojau į galą ir laukiu. Kai nebeturėjau kur dėtis ir buvau išstumta į priekį, komisijai pasisakiau, kad esu iš Kauno.

– O kokį kūrinį dainavote?

– Balio Dvariono "Žvaigždutę" ir Stasio Šimkaus "Aš augau pas tėvelį". Šmitas išmokė. Komisijai paprašius dar ką nors padainuoti, užtraukiau vieną kaimišką romansą. Patekti į mokyklą iš visų norinčiųjų galėjo tik trys pretendentai. Kaip vėliau sužinojau, vienas iš komisijos narių atsistojo ir išrėžė: "Galiu su ja dirbti ir be atlygio." Buvau priimta kaip kandidatė, po kurio laiko iškart peršokau į antrą kursą. O paskui gyvenime buvo visko.

– Ką turite galvoje? Buvo sunku siekti savo tikslų?

– Labai sunkiai vertėmės. Tėvelis buvo senas, mama sirgo. Kadangi teta Kaune irgi gyveno skurdžiai, nuo antrojo kurso apsigyvenau pas savo dėstytoją. Ten man buvo sunku, turėjau daryti visus juodžiausius darbus: anksti keldavausi, gamindavau pusryčius, šveisdavau sienas, grindis, skalbdavau rankomis, kurios tindavo, ir dar dėl visko neįtikdavau. Kruvinas laikas buvo. Nustojau dainuoti. Bet trečio kurso antroje pusėje atvažiavo tėvelis ir mane pasiėmė. Kaimynai paskundė, kad mokytoja blogai su manimi elgiasi.

– Kur apsigyvenote?

– Pas tetą. Gyventi buvo labai ankšta, tačiau pasijaučiau geriau ir vėl uždainavau. Akivaizdu, kad psichologinė būsena tam turi labai daug reikšmės.

Rusijos miestas apsvaigino

– O kaip patekote į Sankt Peterburgą?

– Ketvirtame kurse į mūsų mokyklą atvažiavo koncertuoti tuomečio Leningrado N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos studentai. Stebėjomės viskuo, ką jie darė. Didelį įspūdį paliko muzikantų grojimas, dainavimas. Paskui mes važiavome pas juos į Leningradą. Pirmą kartą gyvenime išvydau tą gražų, stebuklingą miestą. Kur paskui tik nebuvau – Didžiojoje Britanijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Gražesnio už Sankt Peterburgą miesto aš nemačiau. Mums pasisekė, kad turėjome galimybę patekti į Marijos teatrą, kur žiūrėjome baletą. Iki šiol tą vaizdą atsimenu tarsi sapną. Į Kauną sugrįžau lunatikės būsenos.

– Su džiaugsmu prisimenate Sankt Peterburge praleistą laiką. Kuo jis buvo toks ypatingas?

– Grįžusi visus įspūdžius papasakojau savo gerai draugei. Ji paragino mane stoti į Leningrado konservatoriją. Taip ir padariau. Kelionei pinigų neturėjau, tad davė viena fortepijono dėstytoja. Apskritai man pasisekė sutikti be galo daug gerų žmonių, kurie pagelbėjo. Taigi, lydima draugės, sėdau į traukinį ir išvažiavau. Vos ne vos suspėjau pateikti dokumentus. Norinčiųjų patekti – tūkstančiai iš visos Tarybų Sąjungos. Po antrojo konkurso turo apsipyliau ašaromis, buvau įsitikinusi, kad padainavau blogai. Iš visos Tarybų Sąjungos buvo priimti penki žmonės, tarp jų nuskambėjo ir mano pavardė. Net kojos sulinko, kai išgirdau.

– Galima sakyti, kad jūsų karjeroje tai buvo lemtingas įvykis?

– Tikrai taip. Kaip tik tuo metu duris atvėrė Operos studija, kuri kelerius metus buvo uždaryta dėl remonto darbų. Naujojoje salėje įvyko grandiozinis koncertas, kurio paklausyti susirinko visas Leningrado elitas, S.Kirovo teatro vadovybė. Dalyvavo rektorius, žymūs profesoriai, chorvedys ir tik trys studentai. Tarp jų buvau ir aš. Pirmą kartą mane išgirdo tiek daug žmonių. Publika reikalavo pakartoti. Išties didelis pasisekimas. Vieną dieną sulaukiu skambučio iš to paties S.Kirovo teatro. Pakvietė dalyvauti konkurse. Ėjau į tą teatrą tarsi į mišką, juk iki tol nebuvau dainavusi jokioje operoje. Ir štai esu priimta. Jau pirmaisiais metais Marijos teatre atlikau keletą nedidelių partijų, persikūnijau į "Eugenijaus Onegino" Tatjaną, "Užburtojoje fleitoje" gavau princesės Paminos vaidmenį. Galiausiai buvau priimta į pagrindinę trupę, tapau vedančia soliste: "Fauste" įkūnijau Margaritą, "Kaukių baliuje" – Ameliją, o Giuseppe Verdi "Aida" buvo viršūnė. Teatro salė visuomet būdavo pilna, o gauti bilietų – nepaprastai sunku. Marijos teatre dirbau 17 metų. Iš viso Sankt Peterburge praleidau 22 metus.

– Ko gero, sulaukdavote daug gerbėjų dėmesio?

– Leningrado publika stebuklinga, minios plodavo atsistojusios, apipildavo gėlėmis, gerbėjai būriais laukdavo prie teatro, prašydavo autografų. Kartą po "Eugenijaus Onegino" nuo vienos moters gavau laišką su tokiu tekstu: "Klausau šį spektaklį penkioliktą kartą. Šiandien buvau su savo anūke, kuri "Eugenijų Oneginą" žiūrėjo pirmą kartą. Aš dėkoju Dievui, kad šią operą ji klausė atliekant būtent jums." Teko pasirodyti ir su pasaulyje žymiausio bei prestižiškiausio operos La Scala teatro dainininkais. Tuomet mažai ką išleisdavo į užsienį, tačiau man teko dažnai pasirodyti svečiose šalyse. Tuo metu bičiuliai iš Lietuvos vis nedavė ramybės, ragino sugrįžti į Lietuvą, į Vilnių kvietėsi Virgilijus Noreika. Bet man tiek dar norėjosi nuveikti toje stebuklingoje scenoje, kad nesutikau.

Turi bajoriško kraujo

– Bet vis dėlto sugrįžote į Lietuvą. Ar tuomet, kai ištekėjote?

– Ištekėjau gana vėlai, būdama 35-erių. Mano vyras kilęs iš Leningrado, jis buvo dramos teatro aktorius. Susilaukiau dukters Irenos. Išsiskyrusi su vyru nutariau grįžti. Būdama Vilniuje prisistačiau pas V.Noreiką, bet sopranų jis jau turėjo pakankamai ir ten man nebuvo vietos. Pradėjau darbuotis Klaipėdoje, kur buvau mielai sutikta. Tiesa, iš pradžių miestas man pasirodė niūrus, tačiau ilgainiui pripratau. Tapau Klaipėdos universiteto docente, įsteigiau Dainavimo katedrą, surengėme nemažai koncertų.

– Kalbama, kad esate pirmojo Rusijos caro Ivano Vasiljevičiaus, praminto Ivanu Rūsčiuoju, kurio motina – Elena Glinskaja, palikuonė. Ką pati apie tai žinote?

– Nesu istorikė, bet mano senelis, Placidas Glinskis, papasakojo įdomių dalykų. Žinau, kad esame kilę iš totorių-mongolų, aukštos kilmės kunigaikščių šeimos. Mykolas Glinskis – labai išsilavinęs žmogus, mokėjo daug kalbų, buvo aštraus proto ir žymus karvedys. Jo dėka buvo atmušti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) puolę Krymo totoriai. Už tai jis paprašė Smolensko žemių, kurios tuo metu priklausė LDK. Tarp kunigaikščių tuo metu vyko didelė kova, Mykolo nemėgęs Žygimantas Senasis pasiuntė prieš jį pulkus karių. Teko bėgti į Maskvą, kur gyveno Mykolo brolio dukra Elena Glinskaja, turinti lietuviškų šaknų. Ji buvo ištekėjusi už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III. Vyras anksti mirė ir jai liko šešerių metų sūnus Ivanas Vasiljevičius. Valdyti jis buvo per mažas, todėl Maskvos kunigaikštystę į savo rankas suėmė pati Elena. Rusijos kunigaikščiai labai pyko dėl to, kad Maskvą valdo ne rusė, uždarė Eleną į vienuolyną ir nunuodijo. Jos sūnų tuo metu globojo geras Elenos draugas, vadinamasis favoritas. Jie labai susidraugavo. Galiausiai vaiko akyse nužudė ir jį. Nuo tos minutės Ivanas pasidarė žiaurus ir rūstus. Su M.Glinskiu taip pat buvo žiauriai susidorota. Kaip paaiškėjo, esu iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių kilmės kunigaikščių ir bajorų giminės. Gavau bajorystės pripažinimo aktus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1939 m. gegužės 13 d. Toliūnuose Ukmergės rajone.

Baigė Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklą.

1965 m. baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) N.Rimskio-Korsakovo valstybinę konservatoriją. Įgijo operos ir kamerinio dainavimo solistės ir dainavimo dėstytojos kvalifikaciją.

1965–1983 m. – Leningrado Marijos (S.Kirovo) operos ir baleto teatro solistė. Soprano pagrindinių operinių partijų atlikėja, sukūrusi 18 vaidmenų.

1983–2015 m. dėstė Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetuose, vėliau – Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – Menų akademija).

Nuo 1990 m. – Dainavimo katedros vedėja.

1991 m. suteiktas nusipelniusios artistės vardas.

Nuo 1994 m. Klaipėdos jaunimo centro merginų choro "Aušrinė" vokalo pedagogė.

2008 m. parengė tarptautinio konkurso, vykusio Austrijoje, laureatą Igorį Bakaną, kuriam atiteko antroji vieta. Jam įteiktas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimas.

Išsituokusi, turi dukrą.