Nėra jokio melo

I.Bergmanas „Intymius pokalbius“ rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais ir negailestingai interpretavo savo tėvų istoriją, į juos žvelgdamas atviru tiriančiojo žvilgsniu, nepalikdamas vietos idealizavimui.

„Pirmą kartą perskaitęs knygą „Intymūs pokalbiai“, buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie pastatymą. Šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, jame nėra jokio melo, – tvirtino spektaklio režisierius Vytautas Rumšas. – Kiekvienas žmogus siekia intymių pokalbių, bet kartu ir prisibijo kalbėti intymiai. Intymumas yra labai sudėtingas dalykas, nes tai – asmeniška. Turi arba nuoširdžiai kalbėti, arba tylėti. Dažniausiai žmonės kalbasi slysdami paviršiumi. Jie saugosi, vieni kitais nepasitiki, todėl nešioja įvairias kaukes. Bet taip besielgdami ir praranda savo tapatybę, jie nesuvokia, kas tokie yra.“

Režisierius akcentavo, kad Bergmanas reikalauja ir loginio aiškumo, ir metafizinės pajautos, todėl labai svarbus spektaklyje tampa aktorius.

Reikalingas kaip vanduo

Pagrindinį nelaimingai ištekėjusios, vyrui neištikimos Anos vaidmenį „Intymiuose pokalbiuose“ sukūrė aktorė Adrija Čepaitė.

„Pirmą kartą Bergmano filmus pamačiau būdama 19 metų, o prieš „Intymių pokalbių“ repeticijas dar kartą peržvelgiau. Įspūdis visiškai priešingas nei jaunystėje. Tada Bergmanas atrodė labai rūstus, žiaurus, jo ypatingas dėmesys seksualumui ir šiaurietiškai erotikai, santykių nepakantumas ir atvirumas man atrodė labai žiauru, o dabar manau, kad tai elementaru, suvokiama, labai tikslu, neprigalvota. Jaunystėje galvojau, kad taip būna tik Bergmano pasaulyje, dabar matau, kad visi išgyvename tą patį – tuos pačius skausmus, netektis, atradimus. Bergmanas tikriausiai buvo labai išmintingas žmogus“, – su šypsena svarstė aktorė.

 Pasak A.Čepaitės, šiandien teatre dažnai pasigendama gelmės, esmės, vadinamųjų tiesų, o Bergmanas visa tai turi. Jai antrino ir V.Rumšas: „Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“. Jis reikalingas kaip vanduo. Siekdami per Bergmaną kalbėti apie žmogui sudėtingiausią dalyką – išpažintį, tikimės tapti reikalingi šiandienos žiūrovams.“

Aktualus turintiems „bosus“

Jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės režisuotas spektaklis „Bestuburiada“ aktualus visiems, turintiems „bosus“. Jame veikia penki ambicingi darbuotojai, laukiantys susitikimo su vadovu ir savo darbo įvertinimo. Jų laukimas absurdiškas, komiškas ir, deja, tragiškas. Jiems reikia artumo ir supratimo, tačiau tam nėra tinkamų sąlygų, o ir patys jų nesukuria, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasiruošę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Jie seniai nebepamena, ko jie laukia, kodėl jie laukia, ko jie tikisi sulaukti – jie įprato adaptuotis bet kokiomis sąlygomis ir stengtis – kaip jie supranta – išgyventi.

G.Kriaučionytės spektaklyje vaidina viena iš jos dėstytojų – Aldona Vilutytė. Ši aktorė sukūrė daug vaidmenų Keistuolių teatre, dirba televizijoje, veda viešo kalbėjimo mokymus, su G.Kriaučionyte ji dirba jau ne pirmą kartą, bet vaidmuo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre A.Vilutytei – pirmasis. Jo scenoje naujas veidas – ir Jaunimo teatro aktorė Dovilė Šilkaitytė, kuri „Bestuburiadoje“ sukūrė ambicingos, lyderiaujančios, net šiek tiek vyriškos Krecki vaidmenį. Spektaklyje taip pat vaidina Dainius Jankauskas (už vaidmenį „Mūsų klasėje“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė ir Šarūnas Zenkevičius.

Aštru ir jautru

Aktorių lūpomis spektaklyje kalbama apie mus visus, turinčius „vadovą“: ar tai būtų viršininkas, ar dėstytojas, ar mokytojas, ar režisierius, ar teatro direktorius, ar kunigas, ar Dievas, ar tėvas, ar motina... Būtent „vadovai“ diktuoja, kokie mes turime būti. Iš esmės visuomenėje vienu metu kiekvienai asmenybei svarbų klausimą – „kas aš esu?“ – pakeitė klausimas – „koks aš turiu būti, kad sulaukčiau sėkmės, tai yra – būčiau laimingas?“

Spektaklio „Bestuburiada“ kūrėjai užduoda aštrius ir jautrius klausimus, kurių taikinys – tiek jaunoji karta, tiek vyresni, „stažą“ turintys, o gal net ir pensijos link artėjantys... darbuotojai (ir laisvai samdomi autoriai). Kaip mes tampame tokie ambicingi, kad imame „lipti kitiems per galvas“ ir paaukojame viską vienam tikslui? Kodėl galiausiai imame bijoti laimės akimirkos? Ar iš tiesų tą akimirką, dėl kurios mes labai stengėmės ir dirbome, jaučiame laimę? Kodėl imame kaltinti save, kai esame žeminami? Kaip susirasti draugą, jei niekuo negali pasitikėti? Kas, jei tau 45-eri ir nebeatsimeni, dėl ko tiek dirbai? Kas, jei tau 25-eri ir tu jau pavargai? Ką reiškia imti ir išeiti, viską mesti?

I.Bergmano „Intymūs pokalbiai“ (rež. V.Rumšas) – lapkričio 22 d. 18 val.

I.Lausund „Bestuburiada“ (rež. G.Kriaučionytė) – lapkričio 23 d. 18 val.

Abu spektakliai bus rodomi Klaipėdos dramos teatre. Bilietus platina „Tiketa.lt“.