Balandžio 6 ir 7 dienomis Klaipėdoje viešės Lietuvos nacionalinis dramos teatras su dviejų Auksinių scenos kryžių laureatų spektakliais. Oskaro Koršunovo režisuotas „Kankinys“ – apie paauglių ir mokytojų santykius, aštrius gyvenimo momentus, ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Yanos Ross pastatymas tiria šiuolaikinį žmogų per trijų moterų gyvenimus sukrėtusias istorijas, kurios išlaisvina viduje tykančią agresiją – netikėtą, baugią ir kartu juokingą.

Radikalaus religingumo pavojai

Žiūrovai turbūt pamena O.Koršunovo spektaklius pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjeses „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ – pastarojo premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre. Prieš penkerius metus jauno vokiečių dramaturgo M. von Mayenburgo parašytos ir daugybę pasaulio scenų apkeliavusios pjesės „Kankinys“ centre – paauglys Benjaminas (akt. Kęstutis Cicėnas), kurį augina vieniša motina (akt. Jolanta Dapkūnaitė). Pradėjęs skaityti Bibliją, mokinys paverčia ją visų nevykusių, neveikiančių, nuviliančių socialinių santykių pakaitalu. Šventasis Raštas jo rankose tampa aplinkinių kankinimo priemone. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš evangelijų, o menkas mokykloje dėstančio pastoriaus autoritetas ir silpna ideologinė dvasiškio pozicija tampa nuolatinių ginčų objektu. Benjaminui iššūkį meta tik jo biologijos mokytoja – radikaliai nusiteikusi ateistė (akt. Monika Vaičiulytė). Pati pradėjusi gilintis į Bibliją, ji sulaukia žiauraus mokinio keršto... Prasideda mokytojos ir mokinio karas.

Aistringai, kartais su humoru dramaturgas atskleidžia vakarietiškos visuomenės prieštaravimus. Pjesės idėja jam kilo apmąstant Biblijoje matomus akivaizdžius prieštaravimus: Šventraštyje kalbama apie meilę artimui, o čia pat – apie baudžiantį kalaviją. Tai skamba itin aktualiai politinių konfliktų, teroristinių išpuolių, masinių žudynių ir moralinių normų griūties akivaizdoje.

„Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūna. Visi gyvena, stengdamiesi nevadinti jų tikraisiais vardais. Kai vienas personažas, jaunas žmogus, tai padaro, – neaišku, ar sąmoningai norėdamas griauti tuos pamatus, ar toks yra jo tikėjimas, – tai jau nesvarbu. Svarbu, kad viena klasė, viena mokykla negali egzistuoti, jeigu kiekvienas įvardija daiktus savo vardais. Šis momentas Mayenburgo pjesėje „Kankinys“ labai įdomus. Jis išrašytas be jokių gražių žodžių, be ypatingų literatūros įmantrybių, tik per skaidrų konfliktą. Todėl su mielu noru grįžtu prie Mayenburgo, prie pagrindinių jo temų – šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės, prie jos užslėptų ligų, prie savotiškos jos cirozės. Nuo šių temų mes tikrai jau nebeesame atskirti, jos mus tiesiogiai liečia“, – mintimis dalijosi režisierius O.Koršunovas.

Spektaklis prisodrintas socialinių pūlinių: švietimo sistemos, šeimos, fizinių negalių turinčių atstumtųjų problemų, antisemitizmo ir nepakantumo viskam, kas svetima.

Psichoterapija kompleksams išjuokti

O vienas ryškiausių Suomijos režisierių ir dramaturgų Mikos Myllyaho „Chaose“ teigia, kad materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine. Spektaklis pasakoja apie tris moteris. Sofija (akt. Dalia Michelevičiūtė) – mokyklos, kurią rengiamasi uždaryti, mokytoja. Julija (akt. Rimantė Valiukaitė) – psichoterapeutė, nuolat mezganti romanus su pacientais. Emi (akt. Toma Vaškevičiūtė) – impulsyvi žurnalistė, žongliruojanti jaunos mamos ir ambicingos karjeristės gyvenimiškais vaidmenimis. Vieną žiemą ir pavasarį nutikę įvykiai iš esmės sujaukia jų gyvenimus. Visuomenės akyse visos trys tampa „nusikaltėlėmis“. Viešosios moralės ir tolerancijos ribų peržengimas, teisė į pyktį, meilę, neapykantą, mirtį, moterų jausmai, vientisos asmenybės skilimas ir savojo „aš“ paieška – visa tai byloja apie akivaizdžią šiuolaikinės europietiškos visuomenės krizę, kurią dramaturgas aprašo su karčia ironija ir švelniu liūdesiu. Pats spektaklis žiūrovams netikėtai tampa psichoterapijos seansu – galimybe išsakyti ir išjuokti savo kompleksus, baimes. Tarsi iš interneto antraščių paimti ryškios nevilties ir protesto prieš pasaulio sanklodą epizodai – ir baisūs, ir beprotiškai juokingi. Veiksmas – pilnas šiuolaikinių aliuzijų, reklamos, trumpalaikių naujienų, pajungtas šiuolaikinio gyvenimo ritmui.

„Chaosas“ – šiandienio gyvenimo atspindys, parodantis, kokiomis ligomis serga žmogus. Ne tik kuo serga, bet ir kuo gydosi. Alkoholis, antidepresantai, kava, liekninamosios piliulės, cigaretės – tarsi panacėja nuo visų ligų, padedanti kurti iliuziją apie laikiną išsigelbėjimą, nusiraminimą. Bet režisierė ir dramaturgas sutinka dėl vieno recepto nuo beviltiškumo: pokštas, papasakotas draugui, – geriausias vaistas nuo vienatvės.

„Dažniausiai chaosu vadiname procesus, kurių tiesiog nepajėgiame kontroliuoti. Spektaklyje kaip atsvara jiems pateikiamos „mikroharmonijos“ akimirkos, kai herojams leidžiama atsitraukti nuo varginančių konfliktų ir pasidžiaugti artimo buvimu šalia. Taip chaosas veda prie harmonijos, nes vienas be kito jie negali egzistuoti: viskas sukasi tam tikro ciklo ritmu. Ir kiekvieno gyvenime nušvinta laikotarpių, kai atsiranda balansas ir aplinkybės susiklosto palankiai. Svarbu intuityviai juos pajusti ir pasinaudoti tomis retomis akimirkomis, – sakė spektaklio režisierė Y.Ross. Ir čia pat pridūrė: – Manau, kad šiandien teatre negalime sau leisti tik sėdėti ir stebėti. Todėl man labai svarbu priartinti aktorius prie publikos, bent jau pasiekti, kad žiūrovai taptų aktyvesni, kad atsirastų jų ir spektaklio dialogas. Tai gali vykti ir tamsoje, bet labai svarbu sukurti sąlygas tam bendravimui, atsakyti į kai kuriuos šiuolaikiniam žmogui aktualius klausimus.“

Balandžio 6 d. 18 val. Klaipėdos dramos teatre

Lietuvos nacionalinis dramos teatras M. von Mayenburgo „Kankinį“(rež. O.Koršunovas) balandžio 6 d. 18 val. rodys Klaipėdos dramos teatre. Balandžio 7 d. tuo pačiu laiku ir ten pat – M.Myllyaho „Chaosas“ (rež. Y.Ross).