Emigracija nežavi

– Esate klaipėdietis?

– Ne, gimiau Židikuose, mažame miestelyje Mažeikių rajone. Į pajūrį atvykau ne iškart po mokyklos baigimo, prieš tai gyvenau Kaune, teko ir emigranto duonos paragauti. Vis dėlto supratau, kad noriu grįžti ir ieškoti savęs Lietuvoje. Pajūrį pasirinkau neatsitiktinai – pradėjau mokytis vienoje Klaipėdos kirpėjų mokykloje, be to, džiugino faktas, jog arti namai, jūra. Man asmeniškai svarbu jausti vidinę ramybę, o Klaipėda tą ramybę suteikia: gamta, galimybė gyventi be įtampos, neskubėti.

– Kaip susižavėjote kirpėjo profesija? Galbūt pasekėte mamos ar tėčio pėdomis?

– Iš pradžių į šią specialybę žiūrėjau skeptiškai, nes mačiau mamos pavyzdį: viršvalandžiai, nestabilus atlyginimas. Neslėpsiu, pristabdė ir tuometis kritiškas aplinkinių požiūris į kirpėjus vyrus. Kai baiginėjau vidurinę mokyklą ir artėjo apsisprendimo laikotarpis, ką veiksiu ateityje, mama pasiūlė pamėginti kirpti. Visgi tąkart nusprendžiau pasekti tėčio pėdomis ir išbandyti save technologijų srityje. Tam skyriau daug laiko, išmėginau įvairias studijų programas, darbus, kol supratau, kad nenoriu to daryti visą gyvenimą. Inovacijos, atradimai – į priekį žmoniją varanti jėga – liko viena didžiausių mano aistrų. Po truputį pradėjau domėtis mada, išbandžiau ir modelio darbą. Atlygis buvo labai geras, gaudavau profesionalių nuotraukų, iš arti mačiau visą grožio specialistų virtuvę. Sukdamasis mados srityje ėmiau pastebėti plaukų kirpimo trūkumus, vertinti, kokia šukuosena tiktų vieno ar kito stiliaus atstovui, kokią pats suformuočiau ir panašiai. Supratau, kad mada – mano varikliukas ir kad galiu būti reikalingas žmonėms. Taip viską pradėjau nuo nulio.

– Ar visuomet dirbote tik su vyrais? Ne per maža auditorija?

– Tik pradėjęs mokytis kirpau ir vyrus, ir moteris. Paprastai visur akcentuojamas moterų grožis, stilius, įvaizdis, tuo metu vyriškos mados – pamirštamos. Lyg stipriosios lyties atstovams būtų visiškai nesvarbi išvaizda. Pradėjau domėtis pasaulinėmis tendencijomis, vyriškos mados istorija. Daug įkvėpimo ir įgūdžių įgijau praktikuodamasis Vilniuje ir stebėdamas aukščiausio lygio meistrų darbą. Kad pritrūks klientų nesibaiminau, jeigu užsiimi mėgstama veikla ir mėgaujiesi darbu, jie patys tave susiranda.

Kirpimą laiko menu

– Kur mokėtės šio amato? Kas kirpėjui svarbiau: talentas ar darbo technika?

– Tam, kad taptum geru kirpėju, neužtenka tik kirpti. Darbas reikalauja daug laiko, kantrybės, juodo darbo, pasiaukojimo. Pradėjau nuo privačios kirpėjų mokyklos Klaipėdoje, praktikavausi kasdien nuo ryto iki vakaro. Vėliau tobulinau įgūdžius Vilniuje, kur pramokau bendravimo, įvaizdžio subtilybių, kruopštumo. Maždaug prieš metus buvau išvykęs į Italiją. Romoje įgijau įgūdžių vyriškos mados sferoje, pasitikėjimo savo jėgomis. Tad kirpėjo arba barzdaskučio, angliškais terminais kalbat – "barber" mokslai neišsemiami, čia visada atsiras naujų idėjų, kirpimo technikų. Kalbant apie talentą, jis svarbus, bet dar svarbiau uolus darbas, kūrybiškumas. Kirpimas – savotiškas menas. Vadovaujuosi ne tik technika, bet ir žmogiškais dalykais, į tai patenka bendravimas su klientais, jų norų pildymas, stengiuosi suprasti ir išgirsti kiekvieną, kad rezultatas būtų kuo geresnis. Esu dėkingas žmonėms, kurie mane įkvėpė siekti užsibrėžtų tikslų, tai – mano pirmoji mokytoja Irina Tutoraitienė, vyriškos mados profesionalas Raimondas Pasternackis.

Panikuoja dėl plikės

Žmonos, atvedusios savo vyrus, iškart įspėja, kad namo su barzda geriau negrįžtų.

– Prieš pusmetį senamiestyje atidarėte savo specializuotą vyrų saloną, kuriame klientų, panašu, netrūksta. Kokių keisčiausių norų turi klaipėdiečiai vyrai?

– Užtruko daug laiko, kol "Trendy Barbers" salonas virto realybe. Tai ne mano vieno nuopelnas, daug pagelbėjo sužadėtinė Dovilė, kuri visada šalia ir mane palaiko. Ji padėjo sukurti salono interjerą, viską darėme patys savomis rankomis ir džiaugiamės rezultatu – tai maža ir labai jauki erdvė. Reikia pripažinti, jog moters vaidmuo labai svarbus, ji viską sustato į savas vietas. O pageidavimų sulaukiame įvairių ir dažniausiai visi jie susiję su geresniu "aš", tarkime, paversti aukštesniu, gražesniu, lieknesniu, patrauklesniu. Žmonos, atvedusios savo vyrus, iškart įspėja, kad namo su barzda geriau negrįžtų. Keisčiausias prašymas – sukurti stebuklą, kad šukuosena laikytųsi be jokių priemonių ir pastangų arba plaukai atsirastų net ir tuomet, kai jie neauga.

– Tiesa, kad vyrai labai kompleksuoja dėl plikimo? Ką galite pasiūlyti tokiems klientams?

– Išties dauguma vyrų dėl to jaučia diskomfortą. Pasirinkimai šiandien būtų tokie: perukas, plaukų persodinimas, priklijuojami plaukai, dažanti plaukų pudra, tinkanti tik tamsiaplaukiams. Vitaminai, šampūnai ar kitos priemonės nuo plikimo negelbsti. Geriausias būdas išvengti nepasitikėjimo savimi ir sykiu sutaupyti – nusiskusti tuos likusius penkis plaukus. Geriausia tai daryti prieš vasarą. Bus galima pasiteisinti, kad padarėte tai dėl karščio, ne dėl plikimo problemos. Jeigu auga barzda, ji galėtų kompensuoti plaukų trūkumą, o akiniai storesniu rėmeliu sukurs gerą pasitikinčio savimi vyro įvaizdį.

– Ar tenka girdėti, jog tai – moteriška profesija?

– Anksčiau sulaukdavau įvairių replikų, daugiausia – neigiamų. Tačiau man aplinkinių kalbos netrukdė įgyvendinti savo svajonės. Bijome to, ko nežinome. Ir pati istorija byloja, kad seniau šiuo amatu užsiimdavo tik vyrai.

Barzda trukdė vairuoti

– Barzdos šiandien vis dar populiaru? Kokią ilgiausią yra tekę formuoti?

– Taip, ši įvaizdžio detalė dar ilgai bus "ant bangos". Barzdos formavimas ypač aktualus tiems, kurie ją užsiaugina pirmą kartą gyvenime. Pačiam namuose tai daryti nepatogu, reikia įrankių bei įgūdžių. Kyla daug klausimų ir abejonių, o kur dar aplinkinių kritika. Kai žmonės mato tvarkingą barzdočių, jų nuomonė dažniausiai kardinaliai pasikeičia, ypač moterų. Ilgiausia formuota barzda buvo iki krūtinės, tačiau teko ją patrumpinti dėl gana linksmos priežasties. Važiuojant motoroleriu ji tiesiog pakildavo į viršų ir uždengdavo visą veidą. Gražu, bet kai kuriais atvejais nepraktiška. Turime ir vyresnių barzdočių baikerių, tai žmonės, trykštantys vidine jaunyste.

– Kokių profesijų atstovai lankosi salone? Vyrai dažniau renkasi praktišką kirpimą ar vis dėlto vaikosi madų?

– Profesijos tokios įvairios ir skirtingos, kad kartais ir pats tarp jų pasimetu: nuo amatininkų iki didelių kompanijų vadovų. Madų dažniau vaikosi jaunimas, tačiau konkretaus amžiaus apibrėžti negalėčiau. Šukuoseną ir stilių lemia gyvenimo būdas ir veikla. Patogumas aktualus visiems, tačiau madingos šukuosenos dažniausiai būna nepraktiškos.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, jog vyrai, lygiai taip pat, kaip ir moterys, siekia būti patrauklūs?

– Žinoma. Kai jautiesi gražus, nuotaika geresnė ir pasitikėjimas savimi didesnis. Tai gali lemti ir žmogaus sėkmingumą. Visi šie niuansai yra susiję.

Kirpėją apkerpa mama

– Komunikabilumas šiame darbe turbūt būtinas? Tiesa, kad kirpėjas sykiu ir psichologas?

– Yra tiesos. Tačiau ne visi klientai nori kalbėtis, visgi bendrų temų galima rasti su kiekvienu. Viskas priklauso nuo to, kaip daug domiesi pasauliu. Kartais klientų istorijos būna tokios įdomios ar juokingos, kad apskritai pamiršti, jog dirbi.

– Ar klaipėdiečiai, palyginti su sostinės vyrais, užtektinai skiria dėmesio savo išvaizdai? Jums ji turbūt itin svarbi?

– Natūralu, kur daugiau gyventojų, ten didesnė tikimybė rasti stilingų žmonių. Tačiau Klaipėdoje tikrai nemažai vyrukų, kurie prisižiūri save, domisi vyriška mada. Mano išvaizda – mano vizitinė kortelė. Mano plaukais rūpinasi stilistas Anatolijus Pajanok arba mama.

– Ką veikiate po darbo?

– Laisvalaikiu dviračiu naršau po miškus. Priešingu atveju būčiau tikras klaipėdietis, kuris prie jūros apsilanko tik kartą per metus. Ilgai ieškojau sporto šakos, kuri tiktų mano darbui, stiprintų kojas ir nugarą, ir atradau plaukimą. Kartais gaminu. O kas nemėgsta skaniai pavalgyti?

Vizitinė kortelė

Gimė 1988 m. rugpjūčio 17 d. Mažeikiuose.

2006 m. baigė Židikų M.Pečkauskaitės vidurinę mokyklą.

2013 m. baigė kirpėjų mokyklą Klaipėdoje.

2013–2014 m. praktikavosi "Woxx Barbers" Vilniuje.

2016 m. stažavosi Italijos "Traditional Barber School".