Operos „Kelionė“ muzikos vadovas ir dirigentas į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvyksta nebe pirmą kartą. 1994 m. lapkritį amerikiečių dirigentas Dennisas Russellas Daviesas po apsilankymo Vilniuje, kur atliko žymaus amerikiečių minimalisto P. Glasso simfoninio paveikslo „Itaipu“ europinę premjerą, rekomendavo savo asistentą – jauną Bonos operos teatro korepetitorių D. Anzolini tuometei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovei Laisvei Dautartaitei kaip G. Verdi operos „Traviata“ pastatymo muzikos vadovą. Paskutinį 1994-ųjų vakarą įvykusi spektaklio premjera sulaukė pusvalandį trukusių audringų ovacijų, o tarp uostamiesčio muzikų jaunasis dirigentas tapo gyvąja legenda ir buvo dar ne sykį kviečiamas sugrįžti į Klaipėdą diriguoti koncertams. Tas pats D. R. Daviesas supažindino D. Anzolini ir su P. Glassu, su kuriuo užsimezgė iki šiol besitęsiantis kūrybinis bendradarbiavimas. D. Anzolini dirigavo jo operos „Baltasis varnas“ pasaulinę premjerą 1998 m. parodoje „Expo’98“ Lisabonoje (Portugalija), Linco Brucknerio orkestro užsakymu sukurtos Simfonijos Nr. 8 (2005) europinę premjerą, 2008 m. debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre vadovaudamas operos „Satjagraha“ pastatymui, 2015 m. dirigavo operos „Appomattox“ antrosios versijos premjerą Vašingtono nacionaliniame operos teatre, taip pat yra dirigavęs operos „Echnatonas“ pastatymams Europoje (Strasbūro „Opéra national du Rhin“, 2002; Turino „Teatro Regio“, 2015), dirigavęs koncertuose ir parengęs įrašams Simfoniją Nr. 5 „Requiem, Bardo, Nirmanakaja“ (Nonesuch, 2000).
Maestro D. Anzolini pasakojo apie trisdešimt metų trukusią kūrybinę kelionę, jį vėl atvedusią į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, ir dar nediriguotos P. Glasso operos pirmojo pastatymo Lietuvoje kūrybinę virtuvę.
– Regis, kolegas, besiruošiančius „Kelionės“ premjerai, stebinate lietuvių kalbos žiniomis?
– Mažai ką teprisimenu, prabėgo tiek daug metų. Bet keletą elementarių mandagumo frazių dar galiu ištarti – „labas vakaras, laba diena“. Laimei, daugiau suprantu, ką man sako lietuviškai. Nė viena iš kalbų, kurias moku, o aš kalbu italų, ispanų, anglų, vokiečių, prancūzų, portugalų kalbomis, nėra giminingos lietuvių kalbai. Tad man išmokti kalbėti lietuviškai žymiai sunkiau.
– Ne paslaptis, jog Klaipėdoje esate laikomas gyvąja legenda! Vyresni žiūrovai ir teatro žmonės vis dar mena 1994 m. jūsų KVMT pastatytą Giuseppe Verdi „Traviatą“. Vėliau sugrįžote į Klaipėdą dar dviem pasirodymams – 1996 ir 2013 metais – su choru „Aukuras“ ir Klaipėdos kameriniu orkestru. Muzikantai iki šiol su didžia pagarba ir nuoširdžia nuostaba pasakoja istorijas apie Jus. Dabar atvykote į Klaipėdą statyti savo ilgamečio bičiulio, amerikiečių kompozitoriaus P. Glasso operos naujai pastatytame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip jaučiatės vėl sugrįžęs į šį teatrą ir miestą?
– Pirmiausia esu pagerbtas ir pamalonintas. Ačiū už gražius žodžius. Man pasakojo, kad esu čia laikomas legenda ir mane tai visados glumino. Esu paprastas muzikas, tiesa, esu nemažai studijavęs įvairiose vietose. Myliu muziką: visą gyvenimą groju instrumentais, rašau muziką, diriguoju. Nesitikiu, kad mane ims už tai garbinti. Tiesa, man yra taip nutikę ir kitur, bet Klaipėdoje patyriau vieną pirmųjų savo profesinių sėkmių. Todėl Klaipėda nėra tiesiog vieta, kur atvažiuoju gerai atlikti savo darbo, už kurį man moka. Tai nėra tiesiog eilinis miestas – jis amžiams įsirėžė mano atmintyje ir širdyje. Prisimenu viską nuo pat pirmos dienos, kai čia atvykau pirmąkart. Yra dalykų, kurie eina ir praeina, bet ši pirmoji patirtis Klaipėdoje tikrai nėra viena iš jų (juokiasi).
1994-aisiais buvau labai jaunas, dirbau solistų korepetitoriumi Vokietijoje. Sužinojau, kad Klaipėdoje reikalingas dirigentas statyti G. Verdi „Traviatą“. Atvykęs stengiausi atlikti savo priedermę kaip įmanoma geriau. Man pasakojo, kad Lietuvoje „Traviata“ rodoma kasmet Naujųjų metų išvakarėse. Todėl maniau, kad atlikėjai yra išties gerai susipažinę su šia opera, jog jie žino viską. Tačiau pradėjęs repetuoti pasigedau pačios šios operos esmės – dramos, artėjančios nelaimės, mirties nuojautos ir meilės pačia tyriausia savo forma. Laiko pastatymui buvo skirta itin nedaug, todėl mane nepaprastai nustebino tai, ką pavyko per tokį trumpą laiką nuveikti. Publikos reakcija buvo tokia, lyg ji būtų regėjusi stebuklą. Man tai irgi buvo magiška akimirka. Vienas iš svarbių dirigento profesijos ypatumų: jei jauti, kad priešais tave grojantys ir dainuojantys žmonės yra laimingi ir kad lygiai tokia pat laiminga yra publika už tavo nugaros, tą akimirką esi pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Kai sužinojau, kad Klaipėda vėl manimi domisi, sugrįžo trisdešimties metų senumo prisiminimai. Ypač kai išgirdau, kad klaipėdiečiai statosi naują teatrą, buvau labai motyvuotas sugrįžti. Per visą šį laiką išsaugojau užsimezgusius ryšius su klaipėdiečiais muzikais.
Dante Anzolini ir KVMT orkestras. D. Kažukausko nuotr.
– Ko galime tikėtis iš P. Glasso operos, kurią atvykote statyti šį kartą?
– Pirmąkart sutikau P. Glassą 1996 ar 1997 metais. Tąkart su mano bičiuliu ir nuostabiu dirigentu D. R. Daviesu talkinome jam koncerte Štutgarte, drauge skambindami trimis fortepijonais. Vėliau dirigavau kelias jo operas ir simfonijas. Negana to, kad žavėjausi jo kūryba, tapome ne tik kolegomis, bet ir gerais bičiuliais. Pirma mano pastatyta P. Glasso opera buvo „Baltasis varnas“, vėliau dirigavau „Echnatoną“, tada „Metropolitan Opera“ teatre stačiau „Satjagrahą“. P. Glassas man yra sakęs, kad „Satjagraha“ buvo didžiausias jo muzikos hitas Niujorke po „Einšteino paplūdimyje“. Jis visada buvo su manimi labai draugiškas, dėkingas už sėkmingą šios operos pastatymą. Man tai didelė garbė, nes, mano manymu, P. Glassas yra vienas didžiausių nūdienos ir visų laikų kompozitorių.
Man pasakojo, kad esu čia laikomas legenda ir mane tai visados glumino.
Opera „Kelionė“ išsiskiria iš kitų P. Glasso operų. Nesu jos anksčiau dirigavęs – man tai buvo naujiena. Nuodugniai išstudijavau šį kūrinį, daug skaičiau apie jį. Lyginant, sakykime, su opera apie Mahatmą Gandį („Satjagraha“ – red. past.) arba apie Egipto faraoną Echnatoną, jaučiu, kad tai visiškai kitokia, keista kelionė. Ši istorija yra apie žymiąją Kolumbo kelionę, įvykusią prieš pusę tūkstančio metų ir pasibaigusią tariamu Amerikos „atradimu“. Tačiau iš tikrųjų ji atveda į pagrindinio veikėjo priešmirtinę išpažintį apie čiabuvių žudynes. Kai mąstau apie šios operos visuminę dramaturgiją, pats įspūdingiausias, kulminacinis jos momentas ateina paskutinėje trečio veiksmo dalyje – epiloge, kur Izabelė vaizduojama kaip šėtonas. Ji sako Kolumbui: „Ar nematote mano tikrojo veido? Jūs išžudėte, pavergėte šitiek žmonių vardan tikėjimo. Bet Jūsų tikėjimas tebuvo puikybė, kylanti ne iš Dievo, o iš puolusio piktybės angelo Liuciferio.“ Kristupas Kolumbas guli mirties patale ir svarsto, kur jį nuvedė jo gyvenimo kelionė, ką jis iš tiesų atrado ir kur keliaus jo siela. Tai labai paveiki refleksija apie tai, kas yra gyvenimas ir jo prasmė. Būtent čia atsiveria transcendentinis žinojimas. Tai skiriasi nuo istorijos, pasakojamos, tarkime „Satjagrahoje“. Ši opera yra apie tylią tiesos, taikaus pasipriešinimo jėgą. O „Kelionė“ pasakoja apie savęs atradimą pasibaigus didžiajai gyvenimo kelionei.
– Kas iš tiesų nutinka operos pabaigoje?
– Nenoriu prieš premjerą išduoti visų paslapčių, bet, mano nuomone, pagrindinis operos personažas – Kristupas Kolumbas – tik mirties patale galutinai suvokia, ką jis iš tiesų nuveikė ir atrado. Šios istorijos moralas galėtų būti toks: ką mes darome, kai nežinome, ką darą savo gyvenimo kelyje. Tai moralinė, etinė žinutė. Operos viduryje choro partijoje susiduriame ir su tam tikrais farso, cirko elementais, kurie alegoriškai byloja apie pasaulio ekonomines galybes. Prologe išvystame išprotėjusį Mokslininką, vadinantį visus kitus pamišėliais, lunatikais, o tada pasirodo erdvėlaivio kapitonė, keliaujanti į nežinomą planetą. Tai įdomi metafora, parengianti pasakojimą apie tikrą, istorinę kelionę, kuri baigiasi atradimu to, kas jau egzistavo ir anksčiau. Abiejų istorijų neaiški baigtis galų gale atveda į Žemės atradimą, Amerikos atradimą ir žmogaus suvokimą, kad jis tiesiog žudė žmones.
Operos „Kelionė“ repeticija. S. Margio nuotr.
– O ką galėtumėte papasakoti apie operos muziką? Kokie yra kertiniai muzikos momentai? Ar yra kokių nors ryškių arijų, kurias klausytojai galėtų paniūniuoti grįždami namo?
– Operoje yra vietų, kuriose muzika labai įtaigiai perteikia tam tikrus siužeto vingius. Duosiu jums keletą pavyzdžių: antro veiksmo Izabelės ir Kolumbo duetas, epilogo Kolumbo išpažintis mirties patale, operos viduryje girdime net humoristinių gaidelių – tai tos kompozitoriaus minėtos skirtingų kultūrų sandūros ir groteskiškai vaizduojamos pasaulio ekonomikoje veikiančios jėgos. Yra labai gražių Erdvėlaivio kapitonės arijų, kurių melodijos vingiuoja aukštyn ir žemyn virš nepaliaujamo pasikartojančių ritmo formulių judėjimo. Mano galva, operoje yra nemažai momentų, kai muzikos grožis savaime pakeri klausytoją, be jokių tarpininkų.
Pabaigai – istorija iš gyvenimo. 1998 metais susitikome su Philipu Portugalijoje. Tada Lisabonoje buvo atidaryta Pasaulinė paroda ir aš rengiau premjerai jo naują operą „Baltasis varnas“. Sėdėjome didžiulėje ekspozicijos erdvėje, pro šalį plūste plūdo minios žmonių. Po pietų prisėdome kavinėje ir diskutavome apie tai, kad muzika būna arba graži, lengvai suprantama, arba sudėtinga. Staiga prie mūsų stabtelėjo kažkokia ponia ir nustebusi paklausė: „Ar tai Jūs? Ar Jūs esate Philipas Glassas?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš.“ Philipas yra labai mielas, kuklus, paprastas žmogus. Ponia tęsė: „Negaliu patikėti, kad tai Jūs. Ką čia veikiate? Ar parodoje pristatote kokią nors savo muziką?“ „O taip“, – atsakė Glassas. „Aš sukūriau operą. Ačiū.“ „Tai nuostabu, labai mėgstu Jūsų muziką, ji tokia graži“, – toliau žėrė komplimentus nepažįstama moteris. Kai ji nuėjo, Glassas pažvelgė į mane ir tarė: „Mes dvi valandas kalbėjomės apie muziką: apie jos grožį, apie melodijas. O iš viso to lieka tik tai, ką patyriau prieš akimirką: meilė, kuria su tavimi dalinasi žmonės.“
Naujausi komentarai