Archyvas liks istorijai

– Klaipėdos universitete studentams dėstote sportinius šokius, mokote mažuosius šokėjus, teisėjaujate varžybose. Kaip spėjate?

– Jei atvirai, studentų skaičius stipriai sumažėjo. Pirmiausia todėl, kad įgytas bakalauro laipsnis jiems nesuteikia pedagogo kvalifikacijos. Tad baigę studijas jaunuoliai negali įsidarbinti valstybinėse švietimo įstaigose. Gerai, kad jau atsirado gretutinės studijos su pedagogo kvalifikacija, ir studentai turi daugiau praktikos mokyklose. Kalbant apie vaikus, ką anksčiau padarydavome per tris mėnesius, dabar užtrunka triskart ilgiau. Auklėtiniai labai skiriasi darbštumu, mąstymu, supratimu. Truputį sušilo ir jau bėga ilsėtis. Mūsų šokiai yra specifinė kalba. Tai ne istorija ar matematika – turime išmokyti bendrauti su muzika. Be darbo universitete, per metus tenka teisėjauti apie 30 varžybų Lietuvoje. Svetur tai daryti jau atsisakiau.

– Esate išnaršęs daugybę pasaulio vietų. Kur sugrįžtumėte?

– Didžiausią įspūdį paliko Kuba. Nors ir varginga, skurdi šalis, bet žmonės ten nepaprastai šilti, tikri linksmuoliai. Šokti jie eina į gatves. Nes daugiau nėra kur – mažai parduotuvių, nėra restoranų, prie mėsos – kilometrinės eilės. Nepaisant to, mane sužavėjo iš kubiečių trykštanti laisvė.

– Su žmona S.Idzelevičiene esate sukaupę milžinišką "Žuvėdros" pasirodymų archyvą. Ar išsaugojote jį?

– Oi. Turime krūvas kasečių su koncertų įrašais, beveik visą medžiagą perrašėme į kompaktinius diskus. Su "žuvėdriečiais" buvome paruošę 2,5 val. trukmės programą. Beje, filmuodavome ir savo priešininkus. Tam, kad vėliau galėtume pažiūrėti, kaip šoka konkurentai, kokias klaidas daro. Tai buvo mūsų stiprybė.

3 metus – šaltkalvis

– Baigęs mokyklą pasirinkote inžinerijos studijas.

– Taip, nuo pat mažens buvau gabus skaičiams, turėjau gerą atmintį. Pirmose klasėse matematikos pamokose neturėjau ką veikti. Laisvai daugindavau dviženklius skaičius be jokių daugybos lentelių, aparatų ar popieriaus. Dabar jau būtų sunkiau, nes įgūdžius reikia nuolat lavinti. Po mokyklos įstojau į Kauno politechnikos institutą. Bet susiklostė tokia keista situacija. Iš matematikos egzamino raštu gavau penkis, tuometėje sistemoje tai buvo maksimalus įvertinimas. Tačiau žodžiu – tris. Man teko kvaili klausimai, pavyzdžiui, apibūdinti, kas yra iracionalusis skaičius ar trupmenos. Mokykloje nekreipiau dėmesio į apibrėžimus, o stojant jų prireikė. Tada komisija pareiškė, neva, jei nesugebu žodžiu atsakyti į klausimus, vadinasi, nusirašiau. Ir nedavė bendrabučio. Buvo per brangu gyventi Kaune, todėl išvažiavau į Klaipėdą pas dėdę. Buvau priimtas į to paties instituto Klaipėdos fakultetą, laivų inžineriją. Baigęs įsidarbinau pagal specialybę laivų statykloje paprastu darbininku, trejus metus dirbau šaltkalviu. Paskui tapau meistru, pradėjau daryti karjerą. Tuo pat metu šokau. Jau nuo mokyklos laikų mane traukė įvairios sporto šakos, šokiai, mados. Anksti subrendau – septintoje klasėje draugaudavau su vienuoliktokėmis, eidavau į kultūros namuose vykusius suaugusiųjų šokius. Juk gerai judančių vyrų visada trūkdavo.

– Esate kilęs iš Veiviržėnų. Kaip atsidūrėte Sibire?

– Dvejų metų kartu su tėvais buvau ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Vežė mus gyvuliniame vagone. Tremtyje praleidau apie dešimtmetį. Oficialiai – šešiolika, nes šešerius metus Lietuvoje gyvenau kaip nelegalas. Kai grįžome atgal į gimtinę, mūsų niekur nenorėjo priregistruoti. Mama apvažiavo visus šalies rajonus, bet pastangos nuėjo perniek. Tik parodydavo pasą, pasigirsdavo: "Laũk!" Maždaug po mėnesio, kai buvau vienas namuose, atėjo du vyrai ir liepė pasakyti mamai, kad dingtume iš Lietuvos. Todėl susirinkome daiktus ir išvažiavome pas senelį – mamos tėvą, kuris dar buvo gyvas ir gyveno vienkiemyje šalia Laukuvos. Dienomis sėdėdavome namie. Bijodavome išeiti, kad žmonės nepamatytų ir neįduotų mūsų. Galiausiai per didelius vargus, padedant pažįstamiems, pavyko laikinai prisiregistruoti Šilalėje. Tik po šešerių metų mums oficialiai vėl buvo leista gyventi Lietuvoje. Nenuostabu, kad mokykloje per rusų kalbos pamokas buvau nepralenkiamas. Kol mokytojai nesuuodė, sėdėdamas tualete taisydavau bendraklasių egzaminų užduotis. Įsivaizduokite, staiga visi mokiniai ima rusiškai rašyti be klaidų, natūralu, kad mokytojams tapo keista. Šiaip jau kalboms niekada nebuvau gabus, tai – mano silpnoji pusė. Ypač tarimas.

Vieno vardo istorija

– Tai Romaldas ar Romualdas esate?

– Iš tikrųjų esu Idzelevičius Romualdas. Vasario 7-oji – Romualdų vardadienis. Šeimoje buvome trys broliai ir vardus gaudavome pagal katalikišką kalendorių. Kokią dieną gimdavome, tokį vardą ir atsinešdavome. Vienas buvo Vaclovas, kitas – Stepas. Mano tikrasis vardas buvo Romualdas. Bet po 1947 m., kai iš Lietuvos ištrėmė visus raštingus ir išsilavinusius žmones, nebeliko mokančių rašyti be klaidų. Dirbo po kelias klases baigę lietuviai. Taip mano gimimo liudijime ir atsirado įrašas: "Indzelevičius Romaldas". Po to "n" nutrinta ir įrašyta "Idzelevičius". Bet "u" raidę varde vis tiek praleido. Taigi, mano gimimo liudijimas buvo negaliojantis, teko teismuose įrodinėti savo tapatybę. Kai reikėjo išsiimti pasą, vardas vėl buvo įrašytas neteisingai. Taip ir likau Romaldas, per daug laiko ir pinigų būtų kainavę sugrąžinti tiesą. Draugai vadindavo tiesiog Romu.

– Tiesa, kad esate legendinio lakūno Stepono Dariaus giminaitis?

– Mūsų sodybas skyrė apie 200 metrų. Darius buvo tėvo pusbrolis. Turėjome labai daug žemės, apie 3,6 tūkst. hektarų. Bet 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyko privatizacija, visos žemės išdalytos savanoriams. Iki 1933-iųjų vieta, kur gimiau, vadinosi Rubiškės kaimu, dabar – Dariške arba Dariaus kaimu.

Augmenijos puoselėtojas

– Kas šiandien jūsų stiprybės šaltinis?

Bet vis dar sušokčiau ne prasčiau už jaunus.

– Mėgstu kavą ir juodąjį šokoladą. Anksčiau išgerdavau po dvidešimt puodelių. Pasirodo, sveika. Buvau slidžių sporto meistras, prizininkas. Tai varžybose įveikti pusšimtį kilometrų prireikdavo ištvermės ir valios. Pamenu, iki finišo beliko šimtas metrų, kai staiga prapuolė garsas, vaizdas ėmė plaukti nelyginant augmenija vandenyje. Atrodė, tarsi kasčiausi vienoje vietoje. Nuo tos akimirkos nieko neatsimenu. Atsibudęs pamačiau tik didelį kambarį ir baltai apsirengusias sesutes. Kraujo spaudimas laikėsi per 220. Tada kažkur perskaičiau apie Japonijoje atliktą tyrimą. Esą metus penkis kartus per dieną geriant stiprią juodą kavą susitvarko spaudimas, sustiprėja kraujagyslės. Ir iš tiesų, neseniai tyriausi, tai gydytojai gyrė mano kraujagysles. Sakė, dabar aštuoniolikmečiai tokių neturi. Nors, kad ir ką daryčiau, esu dėdulė. Bet vis dar sušokčiau ne prasčiau už jaunus.

– Apsilankius pas jus iškart matyti, kuo užsiimate laisvalaikiu. Mėgstate augalus?

– Iš buto miesto centre su žmona persikėlėme gyventi į Gindulius. Turime 10 arų žemės, tai reikia žolę pjauti, ravėti ir nedidelis šiltnamiukas yra. Man patinka. Esame apsupti gėlių. Joms irgi reikia priežiūros. Turbūt jau galėčiau atidaryti gėlių turgų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1947 m. vasario 7 d. Veiviržėnuose.

1981 m. Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete (dabar – Kauno technologijos universitetas) baigė laivų inžinerijos studijas.

1965–1982 m. (nuo 1969 m. – su žmona Skaistute Idzelevičiene) šoko Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmų sportinių šokių kolektyve (nuo 1995 m. Klaipėdos universiteto sportinių šokių klubas "Žuvėdra").

Nuo 1973 m. – šokių ansamblio "Žuvėdra" treneris.

Su žmona vadovaudamas ansambliui, Lotynų Amerikos šokių pasaulio ir Europos čempionatuose "Žuvėdra" pelnė 16 aukso medalių.

1974 m. tapo tarptautinės klasės šokėju.

1976 m. – Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionas.

1975–1981 m. – Lietuvos dešimties šokių vicečempionas.

1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

1999 m. skirta Klaipėdos universiteto I laipsnio premija ir diplomas už meninę ir mokslinę veiklą.

1999 m. apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medaliu "Už nuopelnus Lietuvos sportui".

2002 m. apdovanotas Lietuvos nusipelniusio trenerio garbės ženklu.

2003 m. apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.

2005 ir 2006 m. suteiktas Lietuvos Metų trenerio vardas.

2005 m. suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.

2007 m. už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanotas "Sporto garbės komandoro" ženklu.

2007 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanotas "Už nuopelnus Lietuvos olimpizmui".