„Kažkada tyrinėdamas apleistus Vilniaus pastatus užklydau į vieną neveikiantį viešbutį. Pastatą jau senai buvo palikęs verslas, o civilizacija laiką čia skaičiavo atgaline tvarka. Prieblandoje užverstas kalnais šiukšlių viešbučio holas buvo panašus į didelį urvą. Chaotiškas pastato niokojimas priminė savaiminį nykimo procesą. Vandalai, ardantys pastatą, veikė tarytum gamtos jėgos, kurių užduotis – susigrąžinti tai, ką pasisavino civilizacija. Pastate nebuvo išlikę nieko, kas primintų modernią dabartį, nebent per išdaužtus langus, atsklindantį technologijų keliamą miesto gausmą, – pasakojo menininkas D.Aleksa. – Holo gilumoje aptikau laiptus, kurių pakopos buvo padengtos marmuru. Kaip ir visa kita, taip ir laiptai buvo nuniokoti, dalis išluptų akmens gabalų mėtėsi greta. Išsiaiškinau, kad marmuras, kuriuo buvo dengti viešbučio laiptai, yra kasamas pietryčių Ispanijoje, Mulaseno kalno papėdėje. Pagalvojau, kad būtų teisinga uolienas grąžinti atgal. Daviau sau žodį, kad vieną dieną šukes susikrausiu į automobilį ir nuvešiu į kalnus Ispanijoje.“

Parodoje susipina keli pasakojimai apie apleistus pastatus, jų kambarius, žmonių pėdsakus tuose kambariuose, akmenis, langų šukes, apie akustiką namuose su išdaužtais langais, apie garsų sukeliamus vaizdinius.

„Nepamenu akimirkos, kai pradėjau domėtis apleistais pastatais ir kas motyvavo to imtis. Gal tai menininko būde užkoduotas noras išversti savo socialinę realybę tarytum rūbą, kad pamatytum paviršių liečiantį pažeidžiamą kūną. Gal tai kilo iš nepasitikėjimo kolektyvinės tikrovės modeliu, jos primestomis vertybėmis, ignoruojančiomis alternatyvas. Gal tikrovė slypi kalnuose šiukšlių nunešiotuose skuduruose, po atsilupusiais dažais, po samanomis, užtraukusiomis betono luitus...“ – svarstė menininkas.

D.Aleksos kūryboje svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Menininkas paskutinių kelerių metų kūryboje dažnai gvildena (savo) socialinio statuso, tapatumo platesne prasme klausimus. Jo kūriniuose dažnai klausiama „kas aš esu“ apskritai ir „kas (n)esu“ socialinėje ir/ar institucinėje meno sistemoje. Savo buvimą tarpdisciplininiu menininku autorius įvardija kaip tarpinę būsena, kai esi ne tik tarp disciplinų, bet tarp savęs ir meno, tarp savęs ir buities, tarp buities ir meno, tarp visuomenės ir savęs, tampi stebėtoju ir tai vadini menu.

D.Aleksa (gim. 1971 m.) – skulptorius, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjas. 1997-aisiais baigė mokslus Vilniaus dailės akademijoje ir įgijo skulptūros specialybę. Parodose dalyvauja ir rengia asmenines parodas nuo 1997 m. 2012-aisiais tapo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu. Gyvena ir kuria Vilniuje.