Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje (S.Daukanto g. 16) šeštadienį 16 val. lankytojams atvers duris menininkų, architektų Dariaus Čiutos ir Tomo Grunskio paroda „PARAmetras – pararchitektūrinė rykštė“.

Iki balandžio 3-iosios veiksianti paroda kurorto svečiams ir Vakarų Lietuvos regiono gyventojams suteiks galimybę išplėsti gerokai susiaurintą šiuolaikinės architektūros ir jos kultūros sampratą, tiesiogiai pajusti architektūros prigimtinį ryšį su koncepcine menine kūryba bei tarpdalykiškumu. Taip pat projektu rodoma ir inspiruojama alternatyvi architektūros kultūros raiška bei aktyvi konceptualioji architektūrinės kūrybos pusė. Juo, anot autorių, siekiama išreikšti alternatyvius architektūros kultūros bei meno laukus, sąsajas bei praktikas, kurios yra ne ką mažiau reikšmingos, nei konvencionali komercinė architektūrinė kūryba bei jos reprezentacijos medijose.

Ši garso ir architektūros menus bei kitas tarpdalykines eksperimentines praktikas jungianti interaktyvi erdvinė ir garso instaliacija, anot muziejaus direktorės Loretos Turauskaitės, kartu yra puiki vieta pajusti ir artėjančią Vasario 16-ąją.

Projektas buvo pradėtas 2011 m. pavasarį. Jo įkvėpėjas ir netiesioginis kuratorius, paskatinęs idėją plėtoti ir įkūnyti parodoje, buvo architektas Valdas Ozarinskas. Šio projekto ir parodos konceptą D.Čiuta ir T.Grunskis apibrėžė šiais postulatais:

1. Priešdėlis „para“ reiškia „neva tai“, buvimą šalia kažko tikro, bet ne tikrą kažko šaltinį.

2. Pararchitektūra = metrai  /  metrai = parametrai. Tai yra architektūra, paversta paprastiems žmonėms ir statybininkams suprantama kalba, išreiškiama metrais.
Tokia – metrinė architektūros samprata dominuoja šiandien ne tik Lietuvoje, ir tai esmingai niveliuoja jos kokybės kriterijus, panaikina kokybinio vertinimo galimybes. Visa tokia „kita” – nekonvencionalioji ir nerealizuojama bei finansinės išraiškos neturinti architektūra ir jos sampratos yra „para” lygmenyje (užribyje), nes negali būti išreiškiama kvadratiniais metrais ir dažniausiai vertinama kaip „neva tai kažkas”.

3. Para-metrai = nematerija –> „ex nihilo” – tai kūryba iš nieko... Tezę  perfrazavus – architektūros kilmė iš idėjos kaip pirmapradžio kūrybinio impulso.

4. Nematerija kuri egzistuoja fiziškai yra garsas. Garsas yra materialus tiek pat, kiek materiali yra mintis. Jis nesveria, bet veikia, randasi „iš nieko”, tampa „kažkuo” paveikiu. Ontiniame lygmenyje garsas, šviesa, spalva ir materija yra tarpusavyje susijusios duotybės, kurios architektūros lauke visada buvo ir, tikėtina, tebėra esminės sąlygos jai rastis.

5. Garsas yra parametriškas. Garso atsiradimą, suvokimą, plitimą ir išnykimą lemia konkretūs impulso, erdvės, tankio, bangos ilgio ir kiti parametrai. Parametrais išreiškiama jo kokybė, kokybė lemia poveikį, poveikis – reakcijas. Parametrams ribas suteikia architektūra, nes ja dažnai kuriamos dirbtinės fizinės erdvės ribos.

6. Parametriška yra architektūra iš esmės. Parametru išreiškiama fundamentalioji garso tikrovės projekcija, kuria apibūdinama paties jo kokybė. Erdvėje sklinda garsas – ir tai jau yra architektūra. Erdve slenka šešėlis – ir tai jau yra architektūra. Ir viena, ir kita yra apibrėžta parametrais, ir ribomis, kuriose ši architektūra vyksta. Taigi be konteksto (aplinkos) parametrų architektūra lieka metrinė.

7. Būvio konfliktiškumas išreikštas objektu. Architektūros prigimtinis sacrum ir profanum konfliktas perteikiamas objektu – instaliacija, kuri yra mechaniškai judanti metrinė rykštė – metalinė liniuotė. Įprastas architektui matavimo įrankis, virtęs „kažkuo kitu” – priemonė apibūdinti architektūrą, įgavusi kitokio turinio ir savybių. Jos dinaminė kaita erdvėje ir laike generuoja garsą, kuriuo išreiškiami fenomenologinės erdvės, laiko vibracijos ir architektūros parametrų fenomenai.