Ekspoziciją galima aplankyti iki rugsėjo 30 d., ji kviečia žiūrovus susitikti su neįprastu menu.

„Ar kada nors jautėte, kad paveikslas gali kalbėti be žodžių? – į lankytojus kreipiasi autorė. – Kviečiu į pasaulį, kuriame spalvos ir formos veda į vidinę kelionę – į šviesą, gelmę ir žvaigždžių tylą.“

Šie žodžiai tapo savotišku parodos leitmotyvu, kai kiekvienas darbas gimsta iš dvasinių prasmių ir filosofinių vaizdinių paieškų.

Žydrūnės kūrybinis kelias su menu susijęs nuo pat vaikystės: dailės mokykla, porceliano tapyba kiniška technika, sienų freskos. Tačiau svarbiausiu atradimu tapo autorinė tapybos technika, kurią menininkė kūrė daugelį metų.

Ž. Simanauskienės darbuose juntama ne tik dekoratyvinė galia ir ekspresija, bet ir gili simbolinė prasmė. Tai menas, kuris kalba tiesiai žiūrovui – be žodžių, bet per vidinius vaizdinius ir metaforas. Šiandien jos kūryba neįspraudžiama į vieną kryptį, tai unikalus faktūros, spalvos ir šviesos junginys.

Klaipėdos ekspozicijoje pristatomi darbai, kurių kiekvienas turi filosofinę ir moralinę prasmę. „Chaosas“ simbolizuoja pasaulio pradmenį, iš kurio gimsta harmonija, skatinanti susimąstyti apie ribą tarp griovimo ir kūrimo. „Sielos ašis“ primena žmogaus vidinį stuburą, pusiausvyros tašką, kuriame susitinka šviesa ir tamsa. „Planetos vidinis kodas“ atskleidžia pasaulio paslaptis ir harmoniją, slypinčią kiekviename žmoguje.

Ypatingą vietą Ž. Simanauskienės kūryboje užima laiko tema: daugelyje drobių atsiranda laikrodžių motyvai, tarsi rodantys akimirkų begalybę, o aukso ir šviesos blyksniai asocijuojasi su dvasiniu pabudimu. „Gyvenimo laikrodis“ simbolizuoja negailestingą laiko tėkmę, raginančią branginti kiekvieną akimirką. Šie darbai žiūrovui atveria erdvę, kur klausimai apie prasmę, laiką ir sielą tampa meninės patirties dalimi.

Ž. Simanauskienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Žemaitijos krašte šiai sąjungai vadovauja Vida Šmitienė.

Svarbi menininkės kūrybos dalis – bendradarbiavimas su juvelyre Egle Žvikiene. Juvelyrikos elementų integracija į tapybą leidžia kurti naujas meninės raiškos formas, kur materialumas ir dvasinis turinys susijungia į vieną visumą.

Parodoje pristatyti paveikslai tarsi atveria žiūrovui duris į dvasinę erdvę, kur klausimai apie gyvenimo prasmę, laiką ir žmogaus sielą tampa meninės patirties dalimi.

Ši paroda – tai kvietimas į meditaciją, į apmąstymus apie šviesą, laiką ir vidinę tylą.