Labirinto tęsinys

D.Liškevičiaus teigimu, jo paroda „Exit / Resurrection“ yra projekto „Labyrinthus“ (2014) tęsinys. „Exit“ – yra paskutinio 16-ojo kambario pavadinimas „Labyrinthus“ diagramoje su padalyto Kristaus atvaizdu. Išeities tašku „didžiajam naratyvui” papasakoti tapo fotografinių objektų rinkinys-kolekcija bei keletas skulptūrinių objektų, kurie vizualiai sukuria muziejinę atmosferą. Ekspozicijoje pristatomi įvairūs geografinės vietos ir skirtingo laikmečio, pasąmonės ir atsitiktinumo aplinkybėms veikiant surinkti vaizdai.

Jie, anot autoriaus, „spaudžiami laiko ir erdvės rėmų, vaizduoja mūsų būtį bei kolektyvinę sąmonę su tam tikrais socialiniais / laikiškumo ženklais, (autobiografiniais) fragmentais ir savais, plokštumoje sustingusiais pasakojimais. Per susidūrimą su žiūrovais vaizdai reprezentuoja ne tik patį subjektą / objektą, bet sukuria ir žiūrėjimo akimirkos laiko erdvę, virstančią vyksmu mūsų sąmonės belaikėje erdvėje.

Magiški skaičiai

Fotografijose vaizdai reprezentuojami per juose atpažįstamus tris skaičius: 1, 2, 3. Šie besikartojantys skaičiai paverčia vaizdus simboliais ir tampa nuorodomis į sakralumą krikščioniškoje kultūroje, mitologines ir filosofines interpretacijas, pasakojimus kaip religinius potyrius. Naratyvo veiksmas vyksta atpažįstamame socialiniame lauke, kuriame šie skaičių simboliai veikia kaip tradicija ar neišvengiamas dėsnis, kaip natūrali visuomenės molekulinė egzistencijos jungtis, persmelkta ironijos.

Intuityviai pagal priskirtą jiems (vaizdams) eiliškumą, dėliojamas ornamentas, kurio ritmą kuria atpažįstami jau minėti skaičiai. Jungtis, atsirandančias tarp atskirų vaizdinių segmentų, vėliau galbūt konstruoja ar montuoja pati sąmonė. Sąmonė randa būdų, kaip į linijinį pasakojimą sujungti net iš pažiūros visai nesusijusias dalis. Tam padeda vaizduose slypintys skaičiai. Pradžia gali atsirasti bet kuriame taške ir judėti bet kuria kryptimi. Taip besikuriantys pasakojimai peršoka laiko ir geografines (vietos) bei logines erdves ir tampa pažinūs sau. Tuo būdu kolekcija konstruoja nujaučiamą naratyvą, besijungiantį sunkiai matomomis loginėmis gijomis. Ekspoziciją papildantis lydintis tekstas sukonstruotas pagal tą pačią ready-made strategiją, kaip ir fotografinė dalis. Tekstas netampa vaizdinę ir literatūrinę dalis jungiančiu elementu. Tai tiesiog vaizdą užklojantis dar vienas tinklelis, dėl kurio gaunamas trečiasis sluoksnis, vizualinis rebusas – asmeninė kelionė... testamentas, viena iš menininko pasaulio versijų“.

Prasmių ieškotojams

O D.Liškevičiaus albumas „Labyrinthus“ yra itin mažo tiražo, atskirai lietuvių ir anglų kalbomis išleista knyga-kūrinys kolekcininkams ir prasmių ieškotojams. Joje pristatytas garsaus menininko projektas „Labyrinthus“. Jis pirmąkart eksponuotas 2014 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, o 2017 m. – Baroti galerijos jubiliejinėje parodoje „Paradas” Klaipėdoje. Čia menininkas lankytojus kvietė į 16 kambarių, kiekviename jų stovėjo iš kasdienių daiktų, spaudinių, radinių sukomponuoti objektai po stiklo gaubtais, o sienas puošė kalnų ir interjerų fotografijos. Įėję į labirintą žiūrovai iš įprastos erdvės patekdavo į vaizduotės ir sapnų teritoriją, kurioje padėjo susigaudyti (o gal klaidino) gidas – iš citatų sudaryta knygelė, kurianti papildomas reikšmes labirintui. Instaliacijos ir tekstų visuma kūrė alogišką pasakojimą, siejantį žmogaus būtį su istorija ir kosmoso procesais, brėžiantį amžinybės projekciją. Ši knyga – tai nauja kūrinio versija. Sudarė A.Narušytė. Knygoje publikuojamos ir skirtingos įvairių D.Liškevičiaus labirinto stebėtojų – rašytojų Paulinos Pukytės ir R.Rastausko, dailės kritikės A.Narušytės, meno istorikės Tojanos Račiūnaitės, rašytojos ir menininkės Ievos Gudmonaitės, filosofo Tado Zaronskio ir menotyrininkės Karolinos Rybačiaukaitės – interpretacijos. Svarbu, kad ten pat publikuojama ir visa estų rašytojo Reino Raudo pjesė „Minotauras“.

Knygos pristatymas ir vernisažas – liepos 27 d. 18 val.  Paroda Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) veiks iki rugpjūčio 15 d.