Atėmė žadą

Mėnesio pradžioje į uostamiestį atvykęs režisierius Jeanas-Cyrilas Vadi prieš kelias dienas miestiečiams pristatė premjerą ir jau ketvirtadienį išvyko atgal į Prancūziją.

Tai, ką per trumpą laiką jam pavyko nuveikti Klaipėdoje, atima žadą.

Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais režisierius per tris nepilnas savaites atkūrė kraupų gyvenimo vaizdą po 1986-aisiais įvykusios Černobylio katastrofos.

Spektaklis "Žvaigždės vardas – Metėlė" tiesiogiai siejamas su 30-osiomis Černobylio atominės elektrinės avarijos metinėmis ir yra skirtas šiai tragedijai paminėti.

Lietuviškai gerai kalbantis, anksčiau dėstęs Šiauliuose ir Kaune režisierius J.C.Vadi vieną didžiausių praėjusio amžiaus katastrofų prilygino pasauliniam karui.

"Černobylio tema man nebuvo žinoma, kol prieš penkiolika metų pasikalbėjau su vienu lietuviu. Jis man suteikė nemažai naudingos informacijos, pats pradėjau skaityti, žiūrėti dokumentinius filmus. Sunku patikėti, kad Europos šalims buvo taip smarkiai meluojama apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Prancūzijoje surežisavau performansą šia tema, tačiau norėjosi kažko daugiau. Nutariau statyti spektaklį: atvykau spalio 8-ąją ir iškart pradėjome dirbti. Teko suktis žaibiškai", – apie idėją pasakojo pašnekovas.

Tai, ką jautė černobyliečiai, bent akies krašteliu galėjo patirti ir klaipėdiečiai.

Nė vienas iš spektaklio dalyvių nesitikėjo, kad netrukus teks palikti patogias Kultūros fabriko salės kėdes ir važiuoti į netoli Kalotės esančias apleistas erdves.

Priklausomas nuo žiūrovų

Spektaklis dalyviams tapo ir žaidimu, ir teatralizuotu skaudžios katastrofos įprasminimu.

Kūrėjų teigimu, 1986 m. balandžio 26 d. Ukrainoje įvykusi avarija – baisus, vis dar iki galo neatskleistas nusikaltimas, kurio atgarsiai, emocinės, fizinės ir ekonominės pasekmės jaučiamos iki šiol.

Maža to, 2011 m. pasaulį sukrėtė dar viena avarija – šįkart Fukušimoje Japonijoje. Su grėsminga atominės energetikos plėtra susiduriama ir šiomis dienomis, kai vos už 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos, Baltarusijoje, statoma Astravo atominė elektrinė.

Spektaklį stačiusieji neslepia, kad netradicinėmis meninėmis formomis siekė kalbėti apie tai, kaip žmonijai išgyventi ir gyventi po panašaus masto katastrofų.

Premjeroje taip pat dalyvavęs miklusis J.C.Vadi su jauduliu stebėjo žmonių reakcijas.

Režisieriaus žodžiais, koks bus spektaklis, labai priklauso nuo pačių žiūrovų – pastarųjų vaidmuo ne ką mažiau svarbus nei aktorių.

Kelionė tarsi į kapines

"Negaliu jums to papasakoti, turite tai pamatyti", – tokius žodžius, vos prasidėjus spektakliui, ištarė aktorės Karolinos Kontenytės įkūnytas personažas.

Prabėgus keliolikai minučių nuo spektaklio pradžios, žmonės buvo paprašyti atsistoti, jie išvesti į lauką, kur laukė du užsakyti autobusai. Ant kiekvieno keleivio sėdynės buvo padėta po sovietinę monetą – kapeiką. Kam ji skirta, paaiškėjo tik vėliau.

"Nežinau kodėl, bet pagalvojau, kad mus paleis kapinėse", – prisiminė klaipėdietė Lina, kuriai kelionė tapo dideliu netikėtumu.

Autobuse sėdėję žmonės reagavo įvairiai: vieni gyvai aptarinėjo tolimesnius scenarijus, kiti kiek baikščiai žvalgėsi pro langus.

"Lengva šoko terapija. Riedėdama plentu nežinoma kryptimi, pagalvojau, kad ne vienas lietuvis, siųstas likviduoti Černobylio avarijos padarinių, irgi jautė nežinią ir didelį nerimą. Kartais reikia nedidelio nukrypimo nuo scenarijaus, kad pradėtum galvoti", – emocijų po spektaklio neslėpė Kristina.

Kelionė pasitaikė ne trumpa, tad sušalusiesiems buvo siūloma išgerti karštos arbatos.

Pasitiko kaukėti vyrai

Atvykus į vietą prieš maždaug šimto spektaklio dalyvių akis išniro apleistas sandėlis. Žmones pasitiko dujokaukes dėvintys sargai ir virš įėjimo kabantis užrašas "Sarkofagas".

Kiek pasimetę ir nedrąsūs klaipėdiečiai buvo pakviesti į vidų, kur jų laukė J.C.Vadi ir Klaipėdos jaunimo teatro sukurtas alternatyvus pasaulis ar unikalus organizmas, sudarytas iš skirtingų erdvių, nedidelių performansų, mizanscenų ir įspūdingų, slogią sovietinę atmosferą atspindinčių dekoracijų.

Nuostabos iškreiptais veidais žmonės skubėjo fotografuoti autentiškas dekoracijas.

"Sveiki atvykę į mūsų muziejaus sarkofagą, kuris tuo pat metu yra šventykla ir rūmai, kapinės ir amfiteatras, pramogų parkas ir sendaikčių krautuvėlė", – buvo parašyta kiekvienam atvykusiajam įteiktame plane.

Jame nubraižytos patalpos, kambariai ir nišos, turinčios savo pavadinimus bei individualią paskirtį.

"Neišgėręs nesuprasi"

Spektaklio dalyviai be jokio scenarijaus galėjo apžiūrėti kiekvieną kampelį, tapti savotiško pasiūlyto žaidimo dalimi ar nedidelių teatralizuotų pasirodymų stebėtojais.

Laiškų erdvėje kiekvienam dalyviui aktorė padeda surasti asmeniškai skirtą atviruką, perskaito jame parašytus žodžius ir įteikia atminimui.

Anot kūrėjų, visų sukrečiančių laiškų tekstai yra autentiški, parašyti pačių černobyliečių savo draugams ir artimiesiems.

Į erdvę, pavadintą "Didžioji paslaptis", nepateksi tol, kol neužsiversi degtinės stikliuko. Nes, anot situaciją kontroliuojančio aktoriaus, to, kas parašyta nišos gale kabančiuose lapuose, neišgėręs nesuprasi.

Likvidatorių mauzoliejus skirtas tylai ir atminimui. Čia kabo žuvusiųjų Černobylyje nuotraukos su avarijos likvidatoriais iš Klaipėdos, dega žvakutės, o ant patalpos durų išrašyta: "Žinote, sarkofagas gyvena savo atskirą gyvenimą. Ten per plyšius vis skraido paukščiai."

Užsukusieji į Stalkerio ložę gali tapti postatominės "romantikos", kurią kuria degtinę geriantis ir užkandžiaujantis vyras, liudininkais.

Šalia jo ramiai žaidžia du vaikai – taip pat aktoriai, nė nenutuokiantys, kas įvyko.

Barščiai ir viktorina

"Sarkofagą" sudaro 10 erdvių. Apžiūrėjus jas visas patenki į paskutinę, 11-ąją – aktų salę.

Čia įkurtoje scenoje aktoriai pateikia su Černobyliu susijusią informaciją, skaitomos klaipėdiečių, išvežtų likviduoti avarijos padarinių, pavardės.

Norintieji gali prisėsti prie ilgo bendro stalo ir pasivaišinti vietoje verdamais ukrainietiškais barščiais ar suvalgyti obuolį.

Spektaklio dalyviai sulaukia ir viktorinos. Teisingai atsakiusieji į klausimus gauna prizų – sovietinių reliktų ar net kelionę į Černobylį.

Įpynė A.Pugačiovos istoriją

Aktų salėje nuskamba mažos mergaitės, ryšinčios milžiniškais kaspinais, atliekama "Te visad šviečia saulė", vėliau aktorės sudainuoja viena žymiausių rusiškų romansų "Akys juodosios" ir Alos Pugačiovos "Milijoną raudonų rožių".

Primadonos daina – neatsitiktinis kūrybinės komandos pasirinkimas.

Kai kažkas iš sovietinės vadovybės atstovų, nuvykusių į apsaugos zoną, Černobylio atominę elektrinę supusią 30 kilometrų spinduliu, likvidatorių paklausė, ko jiems reikia labiausiai, žmonės atsakė – apelsinų ir A.Pugačiovos.

Atlikėja "zonoje" surengti koncertą, į kurį suplūdo didelė minia, neatsisakė. O veikiausiai to padaryti ir negalėjo.

Teigiama, kad likvidatorių pageidavimą asmeniškai dainininkei perdavė vienas aukštas sovietų valdžios pareigūnas.

Pasirinko Klaipėdą

Maždaug prieš dvidešimt metų pirmą kartą į Lietuvą atvažiavęs J.C.Vadi svečios šalies visiškai nepažinojo. Kaip pats juokdamasis sakė, neturėjo telefono ir net tikslaus plano, kur apsistos.

"Buvau tikras keliautojas. Visur, net į parduotuvę ėjau su žodynu rankose. Taip ir pramokau lietuvių kalbą – tiesiog gatvėje. Neturėjau kito pasirinkimo", – šyptelėjo režisierius.

Vėliau jis Šiauliuose dėstė prancūzų kalbą, o Kaune pastatė spektaklį. Pirmą kartą Klaipėdoje kūrėjas apsilankė šių metų balandį, vykstant festivaliui "Jauno teatro dienos".

Spalį jis sugrįžo nutaręs čia įgyvendinti galvoje jau daug laiko kirbėjusį projektą, susijusį su Černobylio avarija.

"Šis projektas – katastrofų muziejus iš ateities. Visai kaip Andrejaus Tarkovskio "Stalkeryje" ištarta frazė apie tai, kad pasaulio pabaiga jau yra įvykusi. Šia mintimi mes ir operuojame viso spektaklio, kuris kaskart bus vis kitoks, metu", – aiškino režisierius.

Iššūkis – rasti vietą

Statant spektaklį aktoriams reikėjo susipažinti su visa egzistuojančia medžiaga apie Černobylio katastrofą, kruopščiai išnagrinėti literatūrą.

Taip pat buvo intensyviai ieškoma tinkamos vietos spektakliui, apžiūrėti visi šalia Klaipėdos esantys apgriuvę pastatai. Daugelis jų pasirodė netinkami, nes yra avarinės būklės.

"Spektaklis labai interaktyvus, todėl pagrindinės repeticijos vyksta būtent dabar, kai pradedame jį rodyti. Darbas dar bus koreguojamas, nes pirmą kartą jį pristačius išryškėjo problemos. Čia esti labai daug improvizacijos, todėl džiugu, jog režisierius mums suteikė visišką laisvę", – pasakojo Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys.

Faktai apie Černobylį, kuriuos sužinojo, nustebino net ir pačius spektaklio kūrėjus.

Buvo bendraujama su likvidatoriais iš Lietuvos, gyvi jų pasakojimai labai praturtino spektaklio turinį. Taip pat panaudota archyvinė medžiaga.

Pavyzdžiui, motyvai iš Svetlanos Aleksijevič dokumentinio epo "Černobylio malda".

Knygoje rašoma, kad skaičiai vis dar įslaptinti, nes yra labai baisūs. Teigiama, kad Sovietų Sąjunga į katastrofos vietą pasiuntė 800 tūkst. būtinosios tarnybos kareivių ir pašauktų tarnybon likvidatorių. Jų amžiaus vidurkis buvo 33 metai.

"Černobyliečiams nebuvo sakoma tiesa, meluojama, jog radiacija nėra pavojinga, o mokslininkai tik išsigalvoja. Baisiausia, kad elektrinės vis dar statomos, nors yra uždelsto veikimo bombos", – apmaudavo aktorius D.Želvys.

Jam antrino ir režisierius.

"Tūkstančiai žmonių buvo vežami į katastrofos vietą kaip likvidatoriai, daugybė jų mirė ar tapo neįgaliais. Tačiau jeigu ne jie, galbūt dabar mūsų čia nebūtų, o Europa nė neegzistuotų. Tai yra mūsų apleistas rojus, niekas apie jį per daug nekalba, o iškreipta tiesa ir melas toliau sklinda. Mes akcentuojame ne baisius padarinius, o patį procesą, norime, kad žiūrovai tai pajaustų", – įsijautęs kalbėjo J.C.Vadi.

Režisieriaus Lietuvoje jau nebėra, tačiau spektaklis toliau bus rodomas. Lapkritį žiūrovai jį galės išvysti Klaipėdoje, o vėliau ir kituose miestuose.