Klaipėdoje viešėjo legendinio XX a. tenoro Michailo Aleksandrovičiaus dukra Ilana su savo vyru Leonidu Maclisu, kuris apie savo garsųjį uošvį ne taip seniai išleido knygą "Šešios M.Aleksandrovičiaus karjeros". Apie mažai žinomus genijaus ryšius su Lietuva, J.Stalino premiją, emigraciją ir kitus dalykus knygos autorius kalbėjosi su dienraščiu "Klaipėda".

Tenoras ir Lietuva

– XX a. genijus, kerinčio balso tenoras M.Aleksandrovičius savo dainininko karjerą pradėjo nuo devynerių ir tapo žinomas Europoje, 18-os – jauniausias istorijoje kantorius (sinagogoje – svarbiausiasis giedotojas – A.D.), kurio karjera truko net 75 metus. M.Aleksandrovičius dainavo ir Lietuvoje, kokie ryšiai jį sieja su mūsų šalimi?

– Su Lietuva M.Aleksandrovičių sieja kur kas daugiau nei darbas. Į Kauną jis atvyko 1937 m. iš Mančesterio, kur dirbo kantoriumi. Anglijoje jam labai nepatiko. Jam pasitaikė proga sudaryti sutartį su Kauno sinagoga ir tarsi grįžti į tėvynę. Pats Michailas kilęs iš Rygos. Kaune jį priėmė labai šiltai, tai buvo tikra sensacija. Yra išlikusios to meto dienraščių publikacijos, kuriose jo atvykimas į Lietuvą buvo vertinamas kaip reikšmingas įvykis. Jis pradėjo dirbti vienintelėje šiandien išlikusioje Choralinėje sinagogoje E.Ožeškienės gatvėje. Jis iš karto ėmė bendrauti su Lietuvos operos solistais. Kipras Petrauskas ir kiti ateidavo pasiklausyti M.Aleksandrovičiaus dainavimo, jį pakvietė dainuoti operoje. Ten jis atliko Almavivos ir Lenskio partijas.

– Minėjote, kad M.Aleksandrovičiaus gyvenimas Lietuvoje paženklintas tragedija?

– Gyvendamas Kaune jis vedė jauną žydaitę iš Vilniaus – Elą Bukmazaitę. Karo išvakarėse 1941 m. birželio pabaigoje jis išvyko į Maskvą – antrąjį vokalistų konkurso turą, pirmasis vyko Minske. Jis ten laimėjo ir buvo pakviestas į Maskvą. Išvyko tą naktį, kai po kelių valandų prasidėjo karas. Vėliau jis sužinojo, kad pirmosiomis nacių okupacijos dienomis jo žmoną Kaune vokiečių patrulis nušovė tiesiog gatvėje. Tuo tragedija nesibaigė. Elos artimieji pakliuvo į Kauno getą. Jos sesuo su vyru ir vaikais žuvo. Tačiau vieną Elos dukterėčią pavyko išgelbėti, jai tada buvo dveji metukai. Mergaitę, susuktą į skudurus, pavyko perduoti geriems žmonėms pro skylę geto tvoroje. Jos gelbėtojams pernai suteikti Pasaulio teisuolių vardai – tai Meškėnų ir Vaitkevičių šeimos.

– Kada M.Aleksandrovičius sužinojo apie savo žmonos tragediją?

– Maskvoje gyvenimas vyko karo sąlygomis. Michailą netrukus pasiuntė į frontą, kur koncertuodavo kariams. Ten jis sutiko kažkokį pažįstamą iš Kauno, kuris jam papasakojo apie žmonos tragediją. Jau vėliau, kai vokiečius išvijo iš Kauno, M.Aleksandrovičius atvyko į Lietuvą, ieškodamas tos iš geto išgelbėtos mergaitės. Jam labai padėjo Justas Paleckis. Michailui pavyko rasti mergaitę, ją nuvežė į Maskvą, kur mažylę įsidukrino vienas giminaitis. Ta moteris šiandien gyvena Vokietijoje, Darmštate, tai – pianistė Eleonora Volskaja, jos tikrasis vardas buvo Sara, bet Tarybų Sąjungoje su tokiu vardu gyventi buvo nelengva. Ji man labai padėjo rašant knygą apie M.Aleksandrovičių, ypač – apie lietuviškąjį periodą.

J.Stalino favoritas

– Kaip karo metu klostėsi paties M.Aleksandrovičiaus gyvenimas?

– 1941-aisiais, kai jis atvyko į Maskvą, tarybinei publikai jį pristatė Lietuvos operos solistu. Nors Lietuvos operoje jis buvo savas, tačiau vis dėlto – ne operos solistas, o sinagogos kantorius. Tačiau kaip operos solistas jis visą karą koncertavo frontuose Kaukaze, vėliau – Leningrade, Baltijos jūros laivyno laivuose. Neretai jis turėdavo po kelis solinius koncertus per dieną. Suskaičiuota, kad per visą karą jis koncertavo 600 kartų.

– 1948 m. M.Aleksandrovičius gavo J.Stalino premiją, jis – vienintelis kantorius, gavęs tokį apdovanojimą. Kaip tai nutiko?

– Michailo gyvenime buvo tiek paradoksų, tad J.Stalino premija – vienas iš jų. Jau baigiantis karui jis buvo neįtikėtinai populiarus, išgarsėjo dar koncertuodamas fronte. Jo repertuaras buvo labai platus – jis dainavo viską, laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis, o dainavo dar keliais tuzinais kalbų. Jo populiarumas buvo stichiškas, Michailas buvo nepaprastai charizmatiškas, jį žmonės pamildavo labai greitai, nors jo stotas – ne superherojaus. M.Aleksandrovičius buvo nedidelio ūgio, būtent todėl atsisakė dainuoti operoje, nes visos jo partnerės būdavo galva už jį aukštesnės, o jei tekdavo fechtuotis, špagos smūgis vis kliūdavo į ausį. Pats skundėsi. Kitaip tariant, jis nebuvo operos solistas, nes ten blogai jautėsi. Tuo metu, kai stalinistai susidorojo su Antifašistiniu žydų komitetu, kitais kultūros veikėjais, M.Aleksandrovičiui suteikė Nusipelniusio artisto vardą ir įteikė J.Stalino premiją. Tai buvo mįslė. Jis patiko Stalinui, kuris ne kartą klausėsi M.Aleksandrovičiaus koncertų. Tuomečio kultūros ministro P.I.Lebedevo teigimu, pats Stalinas užtarė tenorą, svarstant jo premijos klausimą. Asmeniškai su J.Stalinu jie niekada nebuvo susitikę.

Vėlyva emigracija

– M.Aleksandrovičiaus populiarumas šalyje augo, tačiau po 30 metų gyvenimo Tarybų Sąjungoje, jis, būdamas 57-erių, ryžosi emigruoti į Izraelį. Kas nutiko?

– Nuo 1963 m. jo vardas valdžios sluoksniuose įgavo neigiamą atspalvį, nors turbūt nebuvo namų, kuriuose neturėtų jo plokštelių. Iki tol jo dainavimas nuolat buvo transliuojamas per radiją. Jis koncertavo įvairiuose šalies miestuose, tačiau į užsienį neleido. Tik kartą teko išvykti į Paryžių 1959 m., bet tai – ne blogiausia. Po 1964-ųjų apie jį liovėsi rašę laikraščiuose, sumažino radijo transliacijas, į televiziją iš viso neleido. Be to, partines viršūnėles labai erzino jo honorarų dydis. Buvo atvejis, kai viename Kultūros ministerijos pasitarime, kuriame dalyvavo ir artistas N.Smirnovas-Sokolskis kartu su Michailu, ten išstojo ministrė J.Furceva, kuri buvo nepatenkinta, jog kai kurie artistai uždirba tūkstančius, pavyzdžiui, M.Aleksandrovičius, o ji esą, vadovaudama ministerijai, gauna "tik" 700 rublių per mėnesį. Tada drąsiai išstojo N.Smirnovas-Sokolskis ir pareiškė: "Būtent, Jekaterina Aleksejevna, jis uždirba, o jūs – gaunate". Viskas baigėsi tuo, kad Michailą pamažu ėmė atriboti nuo auditorijos, nors ši jį dievino, labai sumažino jo koncertų skaičių. Tai truko iki 1968 m.

– O kas paskui?

– Po 1968 m. Šešių dienų karo Izraelyje antižydiškos nuotaikos Tarybų Sąjungoje dar labiau sustiprėjo. Per tą dešimtmetį ministerijų įsakymais apribojo M.Aleksandrovičiaus koncertų skaičių iki 10 per mėnesį, nors iki tol norma buvo 15 koncertų. 1968 m. išleido dar vieną įsakymą, kuriuo sumažino iki 5 koncertų per mėnesį. Dar po metų jį išsikvietė ir pareiškė, kad kitiems metams nėra numatyta nė vieno jo koncerto, nes to niekas nepageidauja. Artistui pačiame jėgų žydėjime tai – tragedija. Tuo metu kilo antižydiški procesai. Rygoje areštavo jo dukterėčią. Ją apkaltino "sionistine" veikla ir nuteisė metus kalėti, gyventi tapo nejauku. Kartą jis grįžo namo ir pasakė, kad, regis, vėl metas bėgti. Šeima nusprendė važiuoti į Izraelį, nes Tarybų Sąjungoje likti nebebuvo prasmės.

– Ar lengvai išleido?

– Nuo to, kai padavė dokumentus ir gavo vizą, praėjo 10 mėnesių. Per tą laiką vieną kartą atsisakė išduoti vizą, taigi šeima išgyveno ilgas laukimo ir nežinios valandas. O kai nežinai, kiek tai truks, pojūtis – baisus. Tai buvo pirmoji žydų emigracijos banga. Beje, su M.Aleksandrovičiumi susipažinau per vieną tokių akcijų.

Jaudinantis grįžimas

– Kaip M.Aleksandrovičius reagavo į Tarybų Sąjungos žlugimą?

– Jis reagavo taip, kaip ir mes visi. Pirmiausia, niekas iš mūsų netikėjo, kad tos griūties iš viso sulauksime, nieko panašaus įsivaizduoti negalėjome. Žinoma, M.Aleksandrovičius pajuto palengvėjimą. Iškart prasidėjus atšilimui, jį pakvietė į Maskvą. Jis buvo pirmasis atlikėjas, kurį pakvietė į gastroles Maskvoje. Tada gyveno Holivude, jam paskambino ir pakvietė atvykti. Jis sutiko, bet iškėlė sąlygą, kad koncertuose surinktos lėšos būtų skirtos labdarai. Jie sutiko. Pakvietė į turnė po Dnieprą su kitais artistais, koncertavo laive. Žinoma, jis buvo laimingas, jį labai šiltai priėmė, prisiminė, susitiko su draugais. Tai buvo labai jaudinantis sugrįžimas. Jis buvo laimingas žmogus, nes iš visų likimo draugų, pradedant F.Šaliapinu, M.Aleksandrovičius vienintelis grįžo pas savo klausytojus.

– 1997 m. jis paskutinį kartą koncertavo Maskvoje. Ar po to dar lankėsi Lietuvoje?

– Ne, deja, į Lietuvą jis daugiau atvažiavęs nebuvo. Dabartinis mūsų atvykimas čia irgi labai jaudinantis, mus čia sutiko labai šiltai. Atvežėme knygą apie jį, susitikome su žmonėmis, šie mūsų susitikimai sutapo su Lietuvos žydų genocido dienos minėjimais. Dabar mano didžiausia svajonė – knygą apie M.Aleksandrovičių išleisti lietuvių kalba.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1945 m. Maskvoje.
Baigė Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą.
1971 m. emigravo į Izraelį.
1973–1995 m. "Laisvės radijo" (JAV) bendradarbis.
2000 m. žurnalų "Athena Papers" ir "Connections" redaktorius, taip pat savo straipsnius tarptautinio saugumo klausimais publikuoja kituose leidiniuose.
Žurnalistas ir vertėjas su žmona Ilana, taip pat žurnaliste, gyvena Miunchene.