Charkovo nepriklausomo teatro „Nuostabiosios gėlės“ aktorius, vienas iš projekto idėjos autorių bei pastatymo režisierių Artiom Vusyk paprašytas papasakoti apie tas kas vyks scenoje juokauja: „Šoksime? Ne. Vaidinsime? Ne. Sukursime tokį vizualų ir konceptualų sceninį paveikslą, kuris sėkmingai „kausis“ su galingiausia muzikine kompozicija“.

- „365 – Metų laikai“ – bendras Charkovo N. V. Lysenko nacionalinio operos ir baleto teatro bei Charkovo nepriklausomo teatro „Nuostabiosios gėlės“ muzikinis projektas, kuriame susijungia geriausi miesto menininkai. Kaip atsirado šis projektas?

- Projektas gimė gavus Armen Kalojan pasiūlymą, kuris skambėjo taip: Charkovo N.V.Lysenko nacionalinis operos ir baleto teatras suteikia Charkovo nepriklausomo teatro „Nuostabiosios gėlės“ kūrėjams didžiąją sceną, dirigentą ir orkestrą, atliksiančius „Metų laikus“ pagal Antonio Vivaldi ir Astor Piazzolla muziką. Iš mūsų laukta projekto idėjos, koncepcijos ir režisūros.

Klausydami nuostabios „Metų laikų“ muzikos kartu su Igor Kliučnik ėmėme kurti projekto scenarijų. Leidome skleistis mūsų fantazijoms. Taip pamažu gimė personažai ir situacijos, kurios neva galėjo vykti skambant šiai muzikai. Atsižvelgėme ir tai, kad projekto scenarijus turi atitikti mūsų atstovaujamą laikmetį. Po dviejų savaičių scenarijus buvo paruoštas, prasidėjo aktorių, kurie tiktų šiems vaidmenims, atranka. Repeticijoms skyrėme pusantro mėnesio.

- Koks spektaklio siužetas?

- Siužetas susideda iš sceninių paveikslų su atskiromis kompozicijomis. Istorija prasideda nuo to, kad mama ir tėvas savo ūgtelėjusį sūnų (Michail Zaharov, pirmas smuikas) išleidžia į suaugusiųjų pasaulį. Vaikinas groja orkestre, sutinka merginą. Jaunas vaikinas paraleliai tampa įvairių šiuolaikinio gyvenimo su savitomis problemomis ir tendencijomis liudininku. Spektaklis gvildena šiuolaikinio gyvenimo beprasmiškumą, priklausomybę nuo šiuolaikinių technologijų, turtinę ir lytinę nelygybę, mūsų beribes siekiamybes, visą griaunantį valdžios troškimą ir kitas problemas.

- Kaip įvardinti tai kas vyksta scenoje? Kas tas unikalus fank-futurizmas arba modernusis menas?

- Spektaklio žanrą galima nusakyti kaip groteską susipinusią su bufonada ir satyra, kur pagrindiniu sceninio meno atskleidimo instrumentu tampa aktoriaus kūnas. Tai galima palyginti su „Commedia dell’arte“ (plačiau žinoma kaip „itališkoji komedija“, t.y. humoristinių vaidinimų pateikimas) arba su nebyliuoju kinu. Daugelis scenoje vykstančių situacijų sustiprinamos netikėtais siurrealistiniais posūkiais, kas dar labiau paryškina mūsų šiuolaikinio pasaulio absurdiškumą.

- "365 – Metų laikai" žiūrovams pateikia abstrakčių personažų - gyvūnų, augalų ir netgi objektų, pasižyminčių žmogaus savybėmis, rinkinį. Kaip žiūrovai tai supranta ir priima?

- Šiuolaikiniai žiūrovai ne tik išprusę, bet ir išlepinti, tad simboliai teatre jų nestebina ir nėra sunkiai suvokiami. Priešingai: jie žiūrovai suteikia papildomą galimybę pamąstyti, suprasti ir skvarbiau pasinerti į spektaklio pateikiamos istorijos gilumą.

Šiuolaikinis žiūrovas pasiruošęs mąstyti ir užduoti sau klausimus. Negana to, žiūrovas tapo reiklesnis ir tai mums, menininkams, leidžia su publika kalbėti vis sudėtingesne scenine kalba. Kas sunkiai pasiekiama šiuolaikiniam menui.

- „Metų laikai“ pagal Antonio Vivaldi (barokas) ir Astor Piazzolla (tango nuevo) muziką. Kaip projekto dalyviams pavyksta papildyti bei įsijungti į įstabų muzikos žaismą bei scenoje tapti bendra visuma?

- Šiuolaikinis teatras tampa sintetiniu, prisitaikančiu bei daugiasluoksniu menu. Šis menas sugeba apjungti atrodytų nesujungiamus dalykus, o tai leidžia į vieną ar kitą temą pažvelgti kitaip arba atskleisti kitu rakursu.

Mūsų visuomenėje įsigali greitas ir dinamiškas informacijos perteikimas, o tai atsispindi ir teatre. Mes negalime likti nuošalyje. Tad norint patraukti ir išlaikyti šiuolaikinio žiūrovo dėmesį, jį būtina nuolat stebinti, neleisti nuobodžiauti. Tam mes sąmoningai naudojame įvairių meno žanrų, stilių ir pakraipų asorti.

- Kaip Charkovo nepriklausomo teatro „Nuostabiosios gėlės“ artistams pavyksta išlikti pastebimais šios įstabios muzikos fone?

- Visiškai sutinku, kad sukurti tokį vizualų ir konceptualų sceninį paveikslą, kuris galėtų sėkmingai „kautis“ su galingiausia muzikine kompozicija – didelis iššūkis. Kiekvienos repeticijos ir kiekvieno spektaklio metu mes tobuliname savo meistriškumą: kažką pridedame, kažko – atsisakome. Spektaklio tobulinimo procesas niekada nesibaigia.

- Ką norėtumėt perduoti žiūrovams, kurie planuoja ateiti į spektaklį? Arba kaip juos paraginti ateiti?

-Mūsų pakvietimas-pasiūlymas Lietuvos žiūrovams: būkite pasiruošę išvysti „kažką tokio“ naujo ir atviri „kažką tokio“ priimti. Mes pasistengsime, kad spektaklis Lietuvoje būtų įsimintinas visiems: tiek žiūrovams, tiek atlikėjams.