Pirmasis vaidmuo – trejų

– Panevėžio dramos teatro scenoje pasirodėte dar visai mažas. Galima sakyti, nuo to laiko prasidėjo jūsų teatro ir kino biografija. Ar atsimenate pirmąjį savo vaidmenį?

– Pirmą kartą į sceną išėjau būdamas trejų, W.Shakespeare'o "Makbete", kurį anuomet pastatė režisierius Juozas Miltinis. Vaidinau Makdufo vaiką. Tragedijoje yra tik vienas vaikas, kurį įkūnijo mano šviesaus atminimo brolis Egidijus. Tačiau, kad būtų žiauriau, J.Miltinis sugalvojo, jog turėtų atsirasti dar ir mažasis sūnus, kurį vėliau papjauna. Būtent jį ir vaidinau. Tiek ir atsimenu – mane išveda į sceną, sėdžiu, laukiu, o kai ateina banditai, mama Makdufienė pribėga, apkabina ir mus abu nužudo. Vėliau pradinėse klasėse vaidinau įvairiuose vaikiškuose spektakliuose, o būdamas vienuolikos įkūnijau didžiausią ir paskutinį savo vaidmenį teatre – dėdę Madansalį J.Anouilh'o pjesėje "Keleivis be bagažo". Tai buvo rimtas darbas.

– Ar tada jautėte scenos baimę?

– Garbės žodis – neatsimenu. Galbūt kažkiek ir jaudinausi.

– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo kinas?

– Trylikos metų atlikau pagrindinį vaidmenį filme "Penketas narsuolių", vėliau išvažiavau filmuotis į Maskvą, kur teko vaidmuo filme "Penkioliktas pavasaris" bei epizodiniai vaidmenys baltarusių filme "Rudabelkos respublika" ir Andrejaus Tarkovskio "Soliaryje". Tuomet man tapo aišku, kad nenoriu būti aktoriumi. Užsimaniau pats režisuoti – grįžau į Lietuvą, nuėjau į kino mėgėjų būrelį ir įstojau į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Prieš tai dar baigiau dailės mokyklą. Tapyti aš nemokėjau, tačiau tam, kad patekčiau į iminėtą institutą, reikėjo parodyti savo piešinius. Tais laikais kino režisūros studijos buvo tik Maskvoje arba Peterburge, o už Tarybų Sąjungos ribų išvažiuoti negalėjome. Taigi, baigęs mokslus ir įgijęs kino režisieriaus specialybę, grįžau į Lietuvą, sukūriau kelis filmus. Tačiau prasidėjo nepriklausomybės laikotarpis, ekonominiai sunkumai, kurie palietė ir filmų kūrėjus. Paprasčiausiai baigėsi pinigai kinui. Dar spėjau sukurti "Džiazą", kai vėl pasipainiojo teatras. Tėvas pakvietė kartu statyti E.Thompsono pjesę "Prie Auksinio ežero" J.Miltinio dramos teatre. Dabar jau ir pats nesuskaičiuoju, kiek spektaklių per visą šį laiką esu pastatęs.

– Kas įdomiau, arčiau sielos – kinas ar teatras?

– Žinoma, kinas. Galbūt aktoriams teatras yra įdomesnis, bet man kinas atveria daugiau galimybių, suteikia patirties. Šiuo metu kaip tik esame pateikę paraiškas naujo filmo "Purpurinis rūkas" kūrimui. Laukiame atsakymo dėl finansavimo iš Lietuvos kino centro. Tai autobiografinė žydų rašytojo novelė, nukelianti į maždaug 1946 m. Šiaulių rajone gyvenantis žydų tautybės vaikinas pasiunčiamas į sanatoriją pajūryje, nes turi bėdų dėl plaučių, o prasidėjus karui ištremiamas į Rusijos gilumą. Lietuvoje likę jo tėvai sušaudomi. Po karo grįžęs į Vilnių jaunuolis įstoja į universitetą ir tikisi bent ką nors sužinoti apie savo artimuosius, kurie dingę. Tačiau filmas pasakoja ne apie holokaustą, tai yra meilės istorija. Herojus įsimyli merginą, kuri draugauja su partizanų vadu. Visi jie įsivelia į meilės trikampį, kuris tampa pagrindine filmo fabula. Jei viskas bus gerai, ši istorija bus filmuojama Rumšiškėse.

Savo serialų nežiūri

– Su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu esate sukūrę nemažai serialų, tarp jų – itin populiarus ir lietuvių pamėgtas "Moterys meluoja geriau". Kaip manote, kodėl jis taip traukia žmones?

– Tiesą sakant, nežinau. Visiškai jų nežiūriu. Nebent ieškočiau ko nors konkretaus, bet dažniausiai tiesiog gaila laiko. Kaip ten bebūtų, serialų kūrimas – geras dalykas, nes vien tik iš teatro nepragyvensi. Lietuvoje prasidėjus meninei krizei, dauguma pabėgo į Gariūnus, o man labai laiku pasipainiojo serialai. Darbas teatre tapo kūryba sielai atgaivinti, o serialų gamyba – puikia treniruote ir praktika. Tarsi maratonininkui kasdienis bėgimas. Nuolat bendrauji, geriau pažįsti aktorius, kuri santykius tarp žmonių, ieškai naujų formų, juk darbo principas čia – labai panašus. Žinoma, dramaturgija nėra pati geriausia ir daug kankintis nereikia, tačiau techninė įranga sparčiai tobulėja, galima efektingiau nufilmuoti. O jeigu publikai tai yra įdomu, tai iš viso fantastika. Nors kai kurie darbai televizijoje man kelia daug abejonių.

– Kas tarp jų atrodo labiausiai nesuprantama?

– Aktorių dirbtinumas, kai matyti, kad jie vaidina. Man paprasčiausiai nemalonu regėti tą cirką. Reikia viską daryti taip, kad publika nesuprastų, jog atėjai vaidinti. Žmonės turi patikėti personažų tikrumu. Tai didelis talentas. Nors neabejoju, dalis žiūrovų trokšta to maivymosi. Faktas ir tai, kad Lietuvoje yra labai mažai žiūrovų.

– Nepaisant to, serialų pasirinkimas tik didėja.

– Tačiau tikrai pigių serialų. Juk kokybė labai priklauso nuo finansavimo.

– Gal Lietuvoje užtektų keleto, bet gerų?

– Taip kalbėjo ponas Josifas Stalinas. Kai jis pas save pasikvietė meno cenzorius ir paklausė, kiek per metus yra sukuriama filmų, jam buvo atsakyta, kad apie 15. Tačiau gerų iš jų – tik trys. Tada J.Stalinas atsisakė visų filmų ir liepė sukoncentruoti visą dėmesį tik į vieną. Netgi pastatė specialų fabriką, kuriame buvo išleista spalvota juosta. Žinote, kvailesnio filmo dar reikėtų paieškoti. Kai iš vieno darė vieną, išėjo labai blogai. Mene jokie racionalūs dėsniai neveikia, tai neprognozuojama. Kai Lietuvoje sukursime 100 ar bent jau 50, tai trys iš jų bus geri.

Domina žmonių aistros

– Kokios temos jums yra įdomiausios?

– Žmogiškosios. Menas – vienintelė sritis, kuri gilinasi į žmogų. Stengiasi suvokti ne dalelytę, o visumą. Klausia, kas mes esame? Kodėl technika tobulėja, mašinos gerėja, tuo metu žmogus nesikeičia tūkstantmečius. Pagrindiniai gyvenimo varikliai, tokie kaip meilė, neapykanta, pavydas, valdžios troškimas taip ir liko esminiai. Menas vienintelis analizuoja šiuos klausimus. Todėl žmogiškosios aistros mane ir domina. Teatre viskas lygiai taip pat – geriausi spektakliai tie, kuriuose esti pokalbis su Dievu. Ne tai, kiek šiandien kainuoja kumpis, o amžini ir visuotiniai dalykai.

– Ar esate tikintis?

– Taip, aš tikiu, kad kažkas yra, bet nemanau, jog tai – medinis stabas, prieš kurį reikia klūpoti, bučiuoti kojas ar vaikščioti aplinkui keliais.

– Tai, kad esate garsaus aktoriaus sūnus, padeda ar priešingai, sumaišo kortas?

– Gyvenime visaip yra buvę: Lietuvoje trukdo, o užsienyje šis faktas padeda. Ypač Rusijoje. Mes neatstovaujame tai pačiai profesijai. Jei abu su tėvu būtume aktoriai, aplinkiniai turbūt mus labai lygintų.

– Galbūt iš dalies dėl to ir nustojote vaidinti?

– Ne, aktorystė iš esmės man nepatiko dėl didelės priklausomybės nuo kitų. Režisierius aikštelėje ar scenoje išdarinėja tai, ką nori, o aktoriaus rankos surištos. Nebent jis yra labai talentingas. Tačiau tokių Lietuvoje – vienas kitas. Žinau tik kelis profesionalus. Galbūt to priežastis – bloga teatro mokykla. Jei anksčiau psichologinis teatras gimdė aktorius, kurie puikiai tiko kinui, tai dabar jis tiesiog atsikrato psichologijos tarsi didelio blogio.

– Ar nemanote, kad šiuo metu teatras išgyvena gerą laiką, žiūrovai vėl į jį sugrįžta?

– Negi vien tik gersi, juk norisi kokių nors pramogų. O ką veikti niūriais ir tamsiais rudens vakarais? Jeigu išgali, nueini į teatrą, priešingu atveju žiūri televizorių.

Ilsisi savo sodyboje

– Prieš dvejus metus netekote tėvo...

– Būdamas 45-erių mirė mano brolis. Tai buvo nelaukta, netikėta ir nesuvokiama. O tėvas nugyveno labai gerą gyvenimą, daug pasiekė. Baisiausia, kai tėvai turi laidoti savo vaikus.

– Ar bijote mirties?

– Savu laiku ir natūralios, – tikrai ne.

– Uostamiestyje drauge su tarptautine agentūra "Zav Arte Classic Agency HB" pristatėte premjerą – pirmąkart be cenzūros P.Čaikovskio operą "Jolanta". Kiek laiko vyko visas kūrybinis procesas?

– Porą metų. Operos greitai pastatyti negalima. Tai – didelis projektas ir ilgas kūrybinis darbas, reikia susigyventi su medžiaga, pajausti ją širdimi. Čia daug atlikėjų, dekoracijų, sceninių kostiumų. Kalbant apie režisūrą, tarybiniais metais "Jolanta" nukentėjo nuo cenzorių rankos. Iš operos buvo išbraukti tokie žodžiai kaip "Dievas", "Aukščiausiasis" ir pakeisti "gamta", "likimu", bet kuo, išskyrus "Dievą". Išmetus šiuos žodžius, opera iš tiesų tapo pasakaite vaikams – viduramžiai, Prancūzija, paslaptingame sode gyvenanti princesė... Bėda, kad vaikams "Jolanta" buvo per daug suaugusi, o suaugusiesiems – per daug vaikiška. Būtent todėl ji neturėjo tikro kontakto su žiūrovais.

– Kaip susipažinote su žmona Violeta?

– Neatsimenu, bet ji sakė, kad Palangoje, šokių aikštelėje, kurios dabar jau nebėra. Būdamas šešiolikos išvedžiau ją šokti. Esame iš vieno miesto, paskui susitikome per bendrus draugus. Taip ir susiėjome. Kitąmet bus 40 metų, kai esame kartu. Vyresniajai dukrai – 38-eri, kitai yra 26-eri, o sūnui 27-eri. Turiu ir vieną anūkę – Liepą.

– Kaip atitrūkstate nuo darbų?

– Faktiškai neturiu laisvalaikio. Bet aš gerai jaučiuosi, kai yra darbo. Su žmona gyvename kaime, 50 km nuo Vilniaus esančioje sodyboje, visiškoje tyloje ir gamtos apsuptyje, šalia ežero kranto. Vasaromis pjaunu žolę, vakarais žiūrime filmus. Taip atitrūkstu nuo miesto siaubo.

Ir apskritai, kas pasakė, kad žmogus gali ar turi būti laimingas?

– Vertinate gerą humoro jausmą?

– Labai, humoras gelbsti nuo išprotėjimo.

– Ar šiuo metu jaučiatės laimingas?

– Ne. Tik beprotnamyje visi yra laimingi, ten viskas gerai. Ir apskritai, kas pasakė, kad žmogus gali ar turi būti laimingas?

Vizitinė kortelė

Gimė 1957 m. gegužės 13 d. Panevėžyje.

1980 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje.

J.Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondo steigėjas, valdybos narys.

1980–1989 m. Lietuvos kino studijos režisierius statytojas.

Nuo 1989 m. yra bendrovės "Litnek" režisierius, taip pat dirba teatre, televizijoje.

Daugybės vaidybinių ir dokumentinių filmų, serialų, laidų, spektaklių režisierius.

Vedęs, žmona Violeta. Turi dvi dukras ir sūnų.