Išskyrus Igną Pikturną, mūsų rašytojai ypatinga meile jūreivystei nepasižymėjo, tačiau likimas kartais juos nusviesdavo į jūrą. Apie tai liudija šios istorijos.

Apgaulingas įspūdis

Vieną 1967 metų pavasario dieną man į „Lietuvos žvejo“ redakciją paskambino žinomas rašytojas marinistas Ignas Pikturna su netikėtu prašymu. Atseit, rytoj į Klaipėdą atvažiuos Paulius Širvys ir būtų gerai, jei aš jį palydėčiau pas Eugenijų Urbonavičių. Jau esą sutarta, kad poetas kurį laiką dirbs žvejų laivuose, bet dar reikia vyriausiojo žvejų viršininko „palaiminimo“.

Traukinys iš Vilniaus atvykdavo ankstų rytą, tad poetas, su kuriuo iki tol nebuvau pažįstamas, prisistatė į redakciją vos prasidėjus darbo dienai. Pasibaigus rytiniam Klaipėdos žuvies pramonės įmonių vadovų pasitarimai per selektorinį radijo ryšį, užėjome pas E. Urbonavičių. Jį jau buvau perspėjęs, kad atvesiu viena populiariausių Lietuvos poetų. Viršininkas, atrodo, buvo nusiteikęs pamatyti kokį nors arogantišką rašeivą, todėl kiek nustebo, kai jam pristačiau svečią. Paulius po kelionės naktiniu traukiniu buvo nesiskutęs, kostiumėlis apsiglamžęs, rankoje kažkodėl sukiojo toli gražu ne sniego baltumo nosinę, todėl atrodė nelabai prezentatyviai.

Poetas ritinėjo silkių statines

Pokalbis buvo neilgas. Viršininkas pasiteiravo poeto, kokiuose laivuose, žvejybos ar transporto, norėtų dirbti. Matyt, I. Pikturnos pamokytas, P. Širvys rinkosi transportinius laivus. Nei E. Urbonavičius, nei P. Širvys net neužsiminė, kodėl poetui reikėtų padirbėti jūroje. Viršininkas tik perspėjo, kad ir transportiniuose laivuose eilinio jūreivio darbas nėra lengvas, reikalauja fizinės ištvermės. P. Širvys, nelabai aktyviai dalyvavęs pokalbyje, tik linktelėjo galvą. Viršininkas paskambino kam reikia ir P. Širvys miesto autobusu nuvažiavo į laivyno kadrų skyrių forminti dokumentų.

„Ar tai tikrai buvo tas, pasak tavęs, žinomas poetas?“ – pasiteiravo manęs E. Urbonavičius, kai kitą kartą užėjau pas jį su savo redakciniais reikalais. P. Širvys buvo paprastas kuklus žmogus, todėl atsitiktiniuose susitikimuose niekad neprisistatinėdavo poetu. Tad nedaug kas ir transportiniame laive „Sovetskaja Litva“, kuriuo jis išplaukė į reisą, žinojo kas iš tikrųjų yra tas naujokas Paulius, ritinėjantis po denį silkių statines. Juolab, kad didžioji įgulos dalis buvo, kaip tada sakydavo, internacionalinė, suplaukusi iš „plačiosios tėvynės“, nemokanti lietuviškai nei skaityti, nei rašyti. Iš kur jiems buvo žinoti, kad yra toks lietuvių poetas.

„Rašai, kaip tikras poetas!“

Prieš išplaukdamas į savo pirmąjį reisą, Paulius dar kartą lankėsi „Lietuvos žvejo“ redakcijoje ir pažadėjo grįžęs iš jūros užnešti naujų eilėraščių, jei jie kartais „gimtų“ tolimame vandenyne. Savo pažadą poetas ištesėjo. Kiek atsimenu jis mums atnešė „Jūreivių keliai“, „Padavėja“ ir dar kelis eilėraščius. Mūsų redakcijos darbuotoja Valerija Gerža, buvusi rusų literatūros mokytoja, išvertė juos į rusų kalbą, mat, mūsų žinybinis laikraštukas ėjo dviem kalbomis. P. Širviui vertimas patiko. Eilėraščius išspausdinome jam jau išplaukus.

Grįžęs iš reiso P. Širvys papasakojo mums linksmą istoriją. „Sovetskaja Litva“ pompolitas, kitaip tariant kapitono padėjėjas politiniams reikalams, rengdamas eilinį sienlaikraščio numerį, kreipėsi į Paulių prašydamas parašyti kokį nors straipsniuką. Jis tai žinojo, kas iš tikrųjų yra tas ramus denio jūreivis. Matyt, pamanė, jeigu jau esi rašytojas, tai toks tau ir visuomeninis įpareigojimas – rašyk.

Kad greičiau atsikratytų įkyraus pompolito, P. Širvys atidavė jam savo eilėraščius, išverstus į rusų kalbą mūsų redakcijoje. Beje, sienlaikraščiai „internacionalinės“ sudėties įgulose būdavo gaminami rusų kalba. Ką tik iškeptas sienlaikraštis buvo iškabintas laivo valgykloje. Šalia kitų rašinių, nuotraukų ir piešinių jame buvo paviešinti ir P. Širvio eilėraščiai. Mano nuostabai, pasakojo mums poetas, viena bufetininkė vos ne pusbalsiu skaitė eilėraščius ir staiga atsigręžusi į mane sako: „Pauliau, rašai kaip tikras poetas!“.

Traleriui – poeto vardas

P. Širvys neilgai, tik kelis metus plaukiojo į jūrą, bet visada liko jai ištikimas. Kartą Vilniuje sutinku jį einantį gatve. Žiūriu, iš po pakaklėje prasektų marškinių iš tolo švyti baltai mėlyna dryžiukė – tradicinė jūreivių aprangos dalis.

Gaila, kad vienas nuoširdžiausių mūsų tautos poetų nesulaukė Nepriklausomybės. Po jos paskelbimo buvo pradėta masiškai keisti sovietinę praeitį primenančių laivų pavadinimus. Tada „Lietuvos žvejo“ redakcijos darbuotojų Adelės Žičkuvienės ir Gedimino Griškevičiaus iniciatyva vienas iš didžiųjų žvejybos tralerių buvo pavadintas P. Širvio vardu. Tai buvo jau nenaujas laivas. Paradoksalu, bet anksčiau jis plaukiojo turėdamas kito tragiško likimo lietuvių poeto Vytauto Montvilos vardą. DŽTŠ „Paulius Širvys“, kaip ir kiti Klaipėdoje registruoti žvejybos laivai, dingo laukinio privatizavimo miglose.