P.Gilytės instaliacijos

Vokietijoje gyvenanti ir kurianti P.Gilytė pastarąjį dešimtmetį savo darbuose analizuoja konkrečios vietovės specifiką – bando aprėpti pokyčius bei dokumentuoti tos vietos status quo iš meninės pozicijos. Parodoje „Ekvinokcija“ menininkė pristatys šiemet Klaipėdoje sukurtą instaliaciją „Equinox K-7392“ ir instaliaciją „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.), skirtą Linco miestui Austrijoje.

Žmogaus gyvenimas nuo seno yra susietas ne tik su konkrečia geografine vieta, bet ir su nuolatiniu siekiu tą vietą praplėsti, keliauti ne tik erdvėje, bet ir laiku, judėti tiek iracionaliai, sapnuose, svajonėse, fantazijose, tiek racionaliai, skverbtis į Visatą moksliškai, kurti prietaisus ir technologijas, padedančias naviguoti pasaulyje. Nors galimybės nuolat plečiasi, konkreti žmogaus būtis nuolat atsiremia į tam tikrus pasikartojimus, kurie ateina savaime (metų laikų, dienos ir nakties kaita) ir kurių poveikį fiksuojame savo pojūčiais. Vienas iš kaitos pavyzdžių yra lygiadienis (ekvinokcija), P.Gilytės parodos atveju – rudens lygiadienis.

Paroda remiasi Klaipėdos miestovaizdžiu kaip pagrindiniu vizualių įspūdžių šaltiniu. Skirtingais metų laikais rezidavusi Klaipėdoje, menininkė stebėjo miestą kaip visumą ir kartu analizavo atskirus lygmenis (spalvas, garsus, srautus, nuotaikas, emocijas), taip pat stabilias, lėtai kintančias formas, t. y. architektūrą bei atsikartojančias formas – uosto elementus. Tuos stebėjimus ji perkėlė į vaizdinius stabdyto kadro animacijoje (angl. stop motion), panaudojusi 7 392 žvakutes. Uždegant arba gesinant atskiras žvakutes, buvo kuriamas vizualus miesto kaip kintančio žvaigždyno pasakojimas.

Vizuali žinia

„Kadangi nuolat negyvenu Klaipėdoje, atvykusi pirmiausia stebiu miestą, po kurio laiko pradedu atpažinti jam būdingas formas, suvaldyti jas, klasifikuoti pagal tam tikrus kriterijus ir mąstyti, kaip tai panaudosiu būsimame kūrinyje. Sustoju ties man naujais vaizdais, tampančiais mano pačios atradimais, nors klaipėdiečiams jie galbūt seniai virtę miesto rutina: kirai ant Liepų gatvės namų stogų, sekmadieniniai varpai pašto bokšte, susiliečiantys laivų siluetai... Tam tikrus mieste užfiksuotus elementus aš vėliau įjungiu į taškinius žvakučių piešinius, ir žiūrovai, gal ir neatpažindami konkrečių fragmentų, gali atrasti save toje visumoje.

Pagrindinė mano kūrinio vizuali žinia – judėjimas, trajektorijos. Miestą aš lyginu su galaktika. Jei nebūtų žmonių, miesto galaktika sustotų, neplauktų laivai, nutiltų Biržos tilto dunksėjimas, gatvės sustingtų ir liktų tik saulės metamo šešėlio judėjimas pastatų paviršiais... Ir tik kosminės galaktikos suktųsi toliau. Kiekvienas žmogus, judantis mieste, vykstantis į darbą, keliaujantis krantine ar vedžiojantis šunį, vežantis prekes, ruošiantis kavą, renkantis šiukšles, stovintis ir laukiantis autobuso, stebintis bangas pakrantėje, tampa miesto judesio, miesto gyvybės dalimi, tampa atskiru šviesotaškiu“, – apie Klaipėdai skirtą kūrinį pasakojo P.Gilytė.

Jos instaliacijos „Equinox K-7392“ garso takelį sukūrė kompozitorius ir atlikėjas, garso menininkas Donatas Bielkauskas-Donis. Projektas buvo įgyvendintas Vakarų laivų gamykloje – čia menininkei ne tik buvo suteiktos patalpos, bet ir sudarytos visos sąlygos kūrybai. Fiksuoti procesą P.Gilytei padėjo techninė komanda: Nerijus Jankauskas, Pavelas Ochrimenka, Loreta Patašienė, Andrius Pelakauskas.

Moterys mėnulyje

Taip pat Šiuolaikinio meno mėnesiui dedikuojama paroda ir performansų platforma „Moterys mėnulyje“, kurios kuratorės – Denise Ackerl ir Laima Kreivytė.

Šiemet sukako 50 metų, kai žmogus išsilaipino Mėnulyje. Nuo 1969 m. iki 1972 m., kai programa buvo nutraukta, Mėnulio misijose dalyvavo 12 vyrų. Nors misijai buvo ruošiamos ir 13 moterų, jos „nespėjo“. Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (teleskopinį, mikroskopinį, panoptinį, asmeninį), erdvines praktikas (vidinės ir išorinės erdvės dialektika, ribų transgresija) ir kūno dinamiką neįprastomis situacijomis (nesvarumas ir kt.). Menininkės taip pat gilinasi į žinojimo, galios ir lyties klausimus, pasitelkdamos mokslinius tyrimus ir mitologinius pasakojimus.

Ši eksperimentinė paroda svarbi ne tik dėl žmogaus galimybių, technologijų ar tolimo dangaus kūno tyrimų, bet ir dėl pasikeitusios žiūros. Svarbiausias dalykas, atsitikęs skrendant į Mėnulį, buvo visai ne tas, ko tikėjosi NASA. Astronautams buvo parengtos užduotys, ir viena jų – nufotografuoti Mėnulį. Bet žymiausia, daugiausiai reprodukuojama nuotrauka tapo visai ne žmogaus Mėnulyje, o kylančios Žemės fotografija (Earthrise), kuri net nebuvo įtraukta į misijos planą. Žmonės pirmą kartą istorijoje pamatė savo planetą iš kosmoso – kokia ji trapi ir pažeidžiama. Skrendant į Mėnulį buvo atrasta Žemė. Tai ypač aktualu dabar, kai klimato atšilimas kelia naujus iššūkius.

Mėnulis daugelyje kalbų yra moteriškos giminės, o lietuvių – vyriškos. Kaip kalba, moksliniai ir populiarūs vaizdiniai (fantastika, kino filmai, muzika) veikia mūsų svajones ir gyvenimą? Menininkėms pradėjus Mėnulio misiją, atsiveria nauji ateities scenarijai.

Parodoje dalyvauja erdvės problemas tyrinėjančios menininkės iš Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Kanados ir Lietuvos: D.Ackerl, Dovilė Dagienė, Dileta Deikė, Eleanor Duffin & Jo Lathwood, Eglė Grėbliauskaitė, Aurelija Maknytė, Dalia Mikonytė, Eglė Ridikaitė, Marija Teresė Rožanskaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Valerie Tiefenbacher, Hanna Timonen, Naomi Woo, Birutė Zokaitytė, „Cooltūristės“ ir kt.

Abi parodos veiks iki spalio 6 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.