Turi antrininką

– Kokios permainos įvyko, kad sulaukęs brandaus amžiaus pradėjote rašyti?

– Polinkį komponuoti turėjau visada. Bet gyvenimo realybė tokia, kad būdamas jaunas rūpiniesi rimtais dalykais, reikia įsitvirtinti, išlaikyti šeimą, užauginti vaikus. Rašymas tam trukdo, yra bergždžias užsiėmimas. Ir dabar galvoju: kuo daugiau rašančiųjų, tuo mažiau skaitančiųjų. Kai supratau, kad gyvenime nieko nepasieksiu, pradėjau rašyti.

– O kalbant rimtai?

– "Čakros atsivėrė" po įvairiausių finansinių bankrotų. Buvau sukrėstas, kai vienas geras draugas mane skaudžiai išdūrė. Reikėjo kažkaip suktis iš padėties, išsikrauti, kad nepalūžčiau. Gerti nesinorėjo. Tik ne tada, kai prispaudė sunkumai. Geriu tik iš laimės.

– Taip atsirado Benas Tarkeris?

– Šis slapyvardis į galvą šovė visiškai atsitiktinai. Vieną dieną apėmė jausmas, tarsi aš esu aš, o Benas – mano antrininkas, stebintis viską iš šalies.

– Galbūt drąsiau slėptis po išgalvotu vardu?

– Iš pradžių sukau galvą, kaip mane vertins aplinkiniai. Juk visą laiką atrodžiau pinigų siekiantis materialistas, ir staiga – še tau. Kokia nesąmonė. Ir dabar mažai kas žino apie mano meniškąją pusę, per daug nesiskelbiu. Jei netyčia visos novelės dingtų iš kompiuterio ar kas nors jas pasisavintų, niekaip negalėčiau įrodyti, kad tos rašliavos mano.

– O jų yra daug?

– Nemažai. Galvoju visas sudėti į knygą ir išleisti novelių rinkinį. Atrodo, kad esu tam pasiruošęs, bet vis neleidžia vidujė savikontrolė. Norisi dar tobuliau, dar preciziškiau. Esu sau gana kritiškas.

Moteriškos suknelės idilė

– Galbūt šeimoje buvo rašančiųjų?

– Skaityti išmokau būdamas penkerių. Brolis tėvų prašydavo mašinėlės, o mane traukė knygos. Bet nemanau, kad rašymas yra įgimtas dalykas, veikiau jautrumas, empatija, gebėjimas pasaulį matyti kitaip, fantazuoti. Dabar žmonės susvetimėję, uždari. Ausų, kurios iš tikrųjų tave girdi, lieka vis mažiau.

– Ar novelėje "Smuikininkas" galima atpažinti tikrąjį Sigitą?

– Faktiškai tai yra nuoširdi mano paties istorija, įvilkta į maskuojamuosius rūbus. Apskritai kiekviename išgalvotame personaže galima rasti jo kūrėją. Net jei tas personažas – pats blogiausias ir baisiausias maniakas. Geras rašytojas turi savyje ir blogo, ir gero. Tiesa, nesu smuikininkas, tačiau žinau, kas yra žmogiškas pavydas, baimė parodyti savo menkumą, nesėkmę. Menininko tikslas – ne kurti iliuzijas ir apgaudinėti žmones, o atkurti tiesą. Visuomenėje klesti daug stereotipų ir patarlių, viena jų – kad kiekvienas yra savo likimo kalvis. Man tai atrodo visiška nesąmonė.

– Labiau pasikliaujate lemtimi?

– Manau, kad labai svarbūs yra prigimtiniai dalykai. Juk prigimtinis protas nesusiformuoja per amžius. Patirtis, žinios ir dvasingumas paverčia žmogų išmintingu. Dabar tapo madinga keistis, klastoti savo prigimtį. Tarkime, flegmatikas bando būti geru pardavėju, skaito daug motyvacinių knygų ir apskritai daro visai ne tai, ką turėtų. Ir dėl to, žinoma, labai kenčia. Žmonės baltais drabužiais klausosi meditacinės muzikos, jų veiduose matyti palaima, o skruostais rieda ašaros. Bet sugrįžę iš savo ratelių jie neišvengiamai susiduria su buitimi. Kiek toje vaidyboje yra tiesos? Pasauliui tavęs reikia tokio, koks esi. Kai tai supratau, gyventi tapo daug lengviau.

– Ką veikėte viename renginyje įsispraudęs į moteriškus apdarus?

– Viskas aprašyta novelėje "Gegutė". Tai pasakojimas vyro, kuris būdamas mažas berniukas pažadėjo savo mamai nupirkti suknelę. Pačią gražiausią, kokias dėvi tik laimingiausios moterys. Jam atrodė, kad turi tai padaryti už savo tėvą, su kuriuo mama išsiskyrė, jautė atsakomybę grąžinti savotišką skolą. Bėgant metams apetitas vis augo – vien suknelės darėsi per mažai, prie jos būtinai prireikė derančių batelių, rankinės, papuošalų. Viską nupirkti pritrūkdavo laiko, nors pinigų Rėjui nestigo. Turėjo tiek, kad galėjo už juos aprengti visas pasaulio moteris. Galiausiai keitėsi ir supratimas apie skolos grąžinimą. Po daugelio metų, po artimųjų netekties ir bankroto, praradęs visus savo turtus, jis apsigyveno šešiolikos kvadratinių metrų valstybės skirtame būste. Gavo pašalpą. Tačiau teko atsisakyti visų malonumų, net metė rūkyti. Iš galvos niekaip neišėjo duotas pažadas nupirkti suknelę. Mamos jau nebuvo, bet vis tiek kantriai taupė pinigus ir net nusižiūrėjo apdarą. Kai dar po metų nuvyko į moteriškų drabužių parduotuvę, paaiškėjo, kad patikusios suknelės nebėra. Pardavėjai paklausus, kam vyrui reikalinga būtent toji suknelė, Rėjui buvo nejauku prisipažinti, kad ji skirta mirusiai mamai, todėl ėmė kurti istoriją. Kad visą gyvenimą svajojo būti moterimi, kad liko gyventi visai nedaug ir nori būti palaidotas kaip moteris. Galiausiai ir pats patikėjo savo melu. Pardavėjai pagailo vyro, ji nubėgo į tarnybines patalpas ir atnešė suknelę.

– Kas vyko vėliau?

– Grįžęs namo Rėjus panoro iš tikrųjų pasimatuoti suknelę. Baisiai jį traukė į ją įlįsti. Neatsilaikęs pagundai taip ir padarė. Paskui kuriam laikui pakabino į spintą. Tačiau kažkas nuo tada jame pasikeitė. Buvo nebe toks, koks prieš tai. Jautėsi išniekinęs mamos prisiminimą, tarsi pirmą kartą pasielgęs nedorai. Vyrą užvaldė dar stipresnis noras vėl užsivilkti suknelę ir vieną dieną jis jam neatsispyrė. Nuo to momento savo nešvankybėms Rėjus daugiau nesipriešino.

Diena prasideda 5 val.

– Esate vyturys ar pelėda?

– Rytais aš būnu laimingesnis, žvalesnis. Paprastai penktą valandą keliuosi ir iki kokios aštuntos sėdu prie darbinio stalo rašyti.

– Turbūt dauguma stebisi sužinoję, kad brokeris kuria noveles.

– Todėl ir atsirado Benas Tarkeris. Darbe vaikšto Sigis – nekilnojamojo turto brokeris, o namuose prie kompiuterio tampu visai kitu žmogumi. Ir tai ne vienintelė kaukė, kurią dėviu. Dar būnu blogas tėvas, geras draugas ir panašiai.

– O kokios savybės labiausiai praverčia tikrajame darbe?

– Komunikabilumas, žinoma, protas. Daug lemia sėkmės faktorius. Tiesa, kad ir ką daryčiau, finansinė sėkmė gyvenime manęs nelydi. Siekdamas pinigų dažniausiai priimu neteisingus sprendimus. Pinigų turiu tik tiek, kiek man reikia. Nieko neplanuoju, faktiškai gyvenu šia diena. Užtat esu laisvas.

– Nėra baisu dėl ateities?

– Žmogus nerimauja net ir milijoną turėdamas.

"Cepelinai vienija tautą"

– Mokėtės konservatorijoje. Ar dar pagrojate trimitu?

– Kol gyvenau Palangoje, muzikuodavau, paskui pasimiršo. Gal nėra motyvacijos. Užsiimu kitomis veiklomis, lankau folkloro ansamblį "Alkas". Jaučiu buvimo tarp žmonių badą, dalyvauju įvairiuose kultūriniuose renginiuose, su Klaipėdos rašytojais mėgėjais skaitome savo kūrybą.

– Apie ką šiuo metu rašote?

– Neseniai baigiau detektyvą. Išėjo ilga novelė. Daug kankinausi, nes pirmą kartą rašiau stambesnės formos kūrinį, dabar padžioviau brandinti.

– Kaip vaikai reaguoja į jūsų literatūrinius "nukrypimus"?

– Dukra sakė, kad didžiuojasi, sūnus – kiek santūresnis. Jis skaito vadovėlius, kuriuose pateiktos visiems vienodos taisyklės, kaip parduoti "Ferrari", kaip gyventi. Tai – praėjęs mano etapas, todėl stengiuosi žiūrėti tolerantiškai. Manau, kad geras rašytojas turėtų kurti taip, kad kiekvienas skaitytojas jį suprastų skirtingai.

– Kuo užsiimate laisvalaikiu?

– Labai mėgstu grybauti. Būna, kad gaminu. Manyje kartkartėmis pasireiškia lietuviška prigimtis. Paprastai "sunkaus" maisto vengiu, nes esu linkęs į nutukimą ir turiu prižiūrėti kūną. Bet užėjęs į lietuviškų patiekalų restoraną būtinai užsisakau cepelinų. Tai – šventinis patiekalas. Cepelinai ir balta mišrainė apskritai yra tautą vienijantys dalykai, būtų nepadoru jų atsisakyti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1964 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 21-ojoje vidurinėje mokykloje, šiuo metu – Klaipėdos Gedminų pagrindinė mokykla.

Baigė Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, trimito klasę.

Pernai sukurta novelė "Smuikininkas" apdovanota Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus premija.

Išsiskyręs, turi tris vaikus.