Šokėjo kailyje – Kalėdų Senelis ir klounas

Klaipėdiečio šokėjo, choreografo, aktoriaus ir režisieriaus Petro Lisausko gyvenimas vertas romano: kūjo metiką, studijavusį architektūrą, sužavėjo modernus šokis. Vakarėlius ir audringą gyvenimą pakeitė joga, sveika gyvensena, klouno nosis ir kasmetinis barzdos auginimas Kalėdų Senelio vaidmeniui atlikti. Gausybę apdovanojimų susišlavęs menininkų grupės "Žuvies akis" ir šokio teatro "Padi Dapi Fish" narys tikina, jog net patirtis prekybos centre jam davė naudos.

Nuo kūjo iki architektūros

– Dabar esate žinomas šokėjas. Kuo gyvenote ir domėjotės gimtinėje?

– Neseniai suvokiau, kad vaikystėje lankyta Alytaus dailės mokykla man davė labai daug. Mano tėvelis – dailininkas ir architektas. Nebuvo keista, jog augdamas tokioje aplinkoje į rankas paėmiau pieštuką. Vėliau kūno kultūros mokytojas, žinomas Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje kūjo metikas, mane čiupo ir nepaleido. Buvau berniokas iš stuomens ir iš liemens. Iš pradžių bandydavau išsisukti, tačiau nuo 9 klasės pedagogas mane stipriai laikė po savo sparnu. Laimėtų medalių nelabai vertinau – kartais tekdavo savo amžiaus grupės varžybose dalyvauti ir vienam. Tačiau kartą Lietuvos lengvosios atletikos jaunių čempionate nurungęs 9 konkurentus pasiėmiau auksą.

– Bet profesionaliu sportininku netapote?

– Ne, baigęs mokyklą, įstojau į architektūros studijas Kaune. Pastūmėjo tėvelis. Nors didelės motyvacijos neturėjau, tačiau augau tokioje aplinkoje, jog, rodėsi, kito pasirinkimo ir neturėjau. Buvau pasiutęs kaip rupūžiokas, todėl mano mokslai baigėsi tuo, kad teko rinktis: kartoti kursą arba palikti universitetą. Įskaudinęs tėvą, studijas mečiau.

Dirbo ir "gruščiku", ir valytoju

– Studentavote audringai?

– Nuotykių būta visokių. Naudodamasis proga, oficialiai norėčiau atsiprašyti Laisvės alėjoje butą mums nuomojusios šeimininkės, su kuria išsiskyrėme nelabai gražiai. Ir ne biolaukai čia nesutapo – buvome audringas jaunimas. Mano gyvenime viskas vykdavo sodriai: jei valgydavau, tai persivalgydavau, jei rūkiau, tai po pakelį per dieną, jei vartojau alkoholį, nejausdavau saiko. Be to, kai mečiau architektūros studijas, tėvelis, norėdamas paauklėti mane, nutraukė finansavimą, todėl teko susirasti darbą. Pripažinsiu, pirmuosius atlyginimus iššvaistydavau labai greitai. Dar vaikystėje darbo nesibaidžiau, tačiau tai, ką uždirbdavau, nemokėjau išleisti. Kaune, o vėliau ir Vilniuje, teko būti ir barmenu, ir "gruščiku", skambiai vadinamu prekių saugojimo zonos darbuotoju, ir valytoju. Juo buvau dvi dienas.

– Kodėl?

– Valėme remontuotą butą. Vakare nuėjau į vieną klubą. Kitą dieną, kai atėjau į darbą, mane nuvežė tvarkyti to paties klubo, kuriame dar prieš kelias valandas šėlau. Išėjau net nepasiėmęs per tas kelias dienas uždirbto atlyginimo.

– Tampyti prekes prekybos centre – įdomi patirtis?

– Kalbant apie alkoholį, bendravimą su žmonėmis ir pinigų leidimą, gavau gerų gyvenimo pamokų. Dirbdamas šį darbą, tapau savotiškos skustagalvių ir sportine apranga pasipuošusiųjų subkultūros dalimi. Buvo lengva. Vakare nusiperki makaronų ir pjaustytų morkų pakelį. Pavalgai, išgeri šešis butelius alaus ir žaidi kompiuterinius žaidimus. Savaitgalį – linksmybės, kokia nors mergiotė. Per tuos metus neperskaičiau nė vienos knygos. Tačiau vakarėlių metu visi kartodavo – tau tik aktoriumi būti. Aišku, kolegos ir draugai mano gebėjimus vertindavo pagal tai, kaip pasakojau anekdotus. Nusprendžiau jėgas išbandyti teatro scenoje.

Šokiu nesidomėjo

– Bandymas stoti į Muzikos ir teatro akademiją buvo sąmoningas?

– Tai, ką kalbėjau anksčiau, – tamsiosios mano praeities pusės, tačiau niekada nebuvau dundukas, nevogiau ir kitų nemušiau. Tiesa, ir teatro žmogumi savęs pavadinti negalėjau – gyvenime buvau matęs gal penkis spektaklius. Intelektualių ar filosofinių krypčių mano gyvenime nebuvo daug. Apie šiuolaikinį šokį nebuvau net girdėjęs ar matęs jo pavyzdžių. Tais metais buvo renkamas eksperimentinis aktorių-šiuolaikinio šokio šokėjų kursas. Prasidėjus stojamiesiems egzaminams, pažiūrėjau kolektyvo "Aura" spektaklį "Extremum mobile" ir likau šokiruotas. Tada galvojau, jog pats taip judėti niekada nesugebėsiu. Kai pradėjau studijuoti, buvau jau beveik 22-ejų.

– Kaip sekėsi pažinti šokį?

– Sverdamas 102 kilogramus, atsistojau prie baleto lazdos. Ir ne raumenys sudarė tuos kilogramus. Mano organizmas rėkė – ką aš darau? Net tos raumenų grupės, kurios lyg ir egzistavo, turėjo pradėti dirbti kitaip. Pasipylė traumos. Lūžio tašku tapo tarpdiskinio nervo uždegimas. Ilgą laiką negalėjau jo išsigydyti. Gydytojas išrašė stipraus vitamino B. Teko atsisakyti alkoholio. Tada, kai nebegalėjau judėti, ir suvokiu, kad man tai patinka. O ir mėnuo be svaigiųjų gėrimų parodė, kad linksma gali būti ir kitaip. Netrukus pamačiau rezultatus. Pirmąjį Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį šokau nei daug nei mažai – Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tik tada dar nesuvokiau šios scenos masto. Svarbiausias pasirodymu ir perversmu tapo Vyčio Jankausko spektaklis "Pėdsakai".

"Pėsčias, bet važiuoji"

– Ar lietuviai noriai priima šiuolaikinį šokį?

– Lietuviai į modernų šokį dar žiūri kaip į draminį spektaklį ir nori įskaityti kiekvieno judesio ženklą. Jei jo "nepagauna", užsiblokuoja ir sako, kad šokėjai tiesiog pasivoliojo ant žemės, ir tiek.

– Kaip populiariai paaiškinti šokį?

– Vienam draugui, kūrusiam laidą apie automobilius, išdėsčiau tokią teoriją. Baletas panašus rolsroisą – tai nepakeičiama klasika. Lotynų Amerikos šokiai – tai "tiuninguotos" ir greičiu pasižyminčios mašinos. Liaudies šokiai – šeiminis automobilis, kuris gal ir nelabai gražus, bet patogus ir mėgstamas. O šiuolaikinis šokis – kai eini pėsčias, tačiau bandai įrodyti, kad važiuoji. Arba konceptualūs modeliai – automobilis su trimis ar vienu ratu. Žodžiu, eksperimentas.

– Kaip į jus žiūri žmonės, kai prisistatote esantis šokėjas?

– Jie teiraujasi, o ką veiksiu, kai baigsiu šokti, ir ar galiu iš to pragyventi. Tačiau šiuos buitinius klausimus dažnai ir pats sau užduodu. Buvo toks etapas, kai artėdamas prie 30 metų, turėdamas žmoną ir du vaikus, skambindavau mamai ir prašydavau atliekamo bulvių maišo. Atrodo, jau esi profesionalas, tačiau dar negali pragyventi iš to, ką darai. Vienu metu ir sodininko darbą Švedijoje buvau suradęs. O į mane žmonės dažnai žiūri su šypsena. Pagalvokite, barzdotas, 1 m 85 cm, ir šokėjas. Visų galvose yra susiformavęs kitoks įvaizdis. Šokėjas yra liaunas ir grakštus. Arba toks, kaip "Žuvėdros" profesionalai. Į šią kategoriją taip pat nepataikau. Su "Žuvėdra" susijęs galėčiau būti nebent tuo, kad man leistų išvalyti repeticijų salę.

Trakų pilies juokdarys

– Laisvu laiku užsidedate klouno nosį ir einate į ligonines linksminti vaikų. Ko išmokė projektas "Raudonos nosys"?

– Turbūt antrame kurse sulaukiau pasiūlymo Trakų pilyje tapti viduramžių puotos vedėju – juokdariu. Tai tapo nuolatiniu darbu. Kaip atlikėjas būtent ten ir subrendau. Išmokau betarpiško bendravimo su žmonėmis, neslėpti, o, priešingai, akcentuoti ir pasijuokti iš savo klaidų. Improvizacija tapo mano arkliuku. Vėliau per pažįstamą Vytautą Kontrimą susidomėjau socialine klounų veikla. Dalyvavau keliuose seminaruose ir pradėjau linksminti sergančius vaikus. Lankymasis ligoninėse man dabar yra vienas pagrindinių gyvenimo motyvatorių. Man, dideliam, garsiai kalbančiam, pripratusiam parodyti viską, ką galiu, tai atvėrė naujas išraiškos galimybes. Nedidelė palata nėra Trakų pilis. Parodyti tik kažkokį vieną dalyką ir tyliai išeiti, nesulaukus aplodismentų, tapo tikru iššūkiu. Be to, pats turiu mažų vaikų, todėl socialinis aktyvumas man nėra svetimas. Tokioje veikloje susiduriu su daug nedidelių stebuklų.

– Švenčių metu trumpam tampate ir Kalėdų Seneliu. Rodos, tai tokia sovietinių laikų atgyvena.

– Aš esu išskirtinis tuo, jog nedažnai Kalėdų Seniai gali didžiuotis natūralia barzda. Ją užsiauginu iki darbinio ilgio, o vėliau grimu nudažau baltai. Barzda auga 5–6 mėnesius, prie jos pripranti. Pradedi ir šnekėti su ja. Be to, nieko nebijai, net ant galvos gali atsistoti. Seneliai su dirbtinėmis barzdomis – labiau susikaustę, o tai sukelia judesių nenatūralumą. Vaikų neapgausi ir jie labai greitai pastebi klastą. Juokaudamas sakau, kad viduramžių juokdarys, mokantis būti čia ir dabar, subtilus klounas Kudlius, šiuolaikinio šokio elementai ir tikra barzda – neblogas derinys.

Žmoną "kabino" per jogą

– Propaguojate sahadža jogą. Kaip ja susidomėjote?

– Niekada nesigilinau į jogą. Beje, studijų metais susidomėjau ne tik ja. Pradėjau lankytis sostinės bažnyčiose, tačiau ne dvasios šauksmas mane vedė. Žiūrėdavau į išorinius dalykus: eidavau į skirtingas vietas ir spręsdavau, ar tikiu mišias vedančiu kunigu, ar ne. Kaip aktorius ir režisierius labai greitai pastebėdavau, kuris dvasininkas nuoširdus, o kuris tik beria išmoktą tekstą. O sahadža joga į mano gyvenimą atėjo per vieną merginą, kuri netrukus tapo mano žmona.

– Sekėte širdimi?

– Tada dar buvome studentai. Ji praktikavo jogą. Susipažinęs su ja labai greitai pamačiau, kad tradiciniai metodai padėti užkariauti jos širdį nepadės. Ji laikėsi atstumo ir žaidimų nežaidė. Aštrus liežuvis, šokėjo statusas ir maskulatūra jos neveikė. O viduje kažkas kuždėjo, kad negalima paleisti. Iš pradžių joga buvo mano taktika – norėjau daugiau laiko praleisti šalia. Tačiau labai greitai vidinės patirtys padėjo suvokti, kad šis užsiėmimas – ne šiaip sau. Dabar savo gyvenime per sahadža jogos prizmę žiūriu į visą savo egzistenciją.

Uostamiesčio nekeistų

– Jūsų pavyzdys įrodo, kad menininkas daug pasiekti gali ir Klaipėdoje. Sutinkate su tuo?

– Turėjau galimybių likti sostinėje, tačiau, jeigu reikėtų rinktis tarp Klaipėdos ir Vilniaus, visada rinkčiausi uostamiestį. Kažkada apsilankęs Maskvoje suvokiau, kad tai – beprotiškai didelis miestas ir jame ilgiau nei savaitę būti nenoriu. Man patinka pasivaikščioti Londone ar Berlyne, tačiau ten gyventi netraukia. Klaipėda žavinga tuo, kad Lietuvos mastu – tai nemažas miestas, tačiau yra vietos kvėpuoti. Galbūt viskas būtų kitaip, jei dirbčiau tik uostamiestyje. Pavyzdžiui, ir dabar spektaklį statau Kelmėje.

– Esate užimtas žmogus?

– Kai 2012 m. laimėjau atranką ir pradėjau šokti danų choreografo Pallė Granhojaus spektaklyje "Vyrai ir Mahleris", atsivėrė tarptautiniai vandenys, be to, finansiškai dabar galiu leisti laisviau kurti čia, Klaipėdoje. Tvarkaraštis nuo kitų metų rugpjūčio iki gruodžio, kai grįšiu į uostamiestį ir vėl tapsiu Kalėdų Seneliu, suplanuotas. Gal ir juokinga, bet tokia yra realybė.

Vizitinė kortelė:
Gimė 1981 m. lapkričio 29 d. Alytuje.
2000 m. baigė Alytaus A.Ramanausko-Vanago vidurinę mokyklą.
2008 m. baigė aktoriaus-šokėjo specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
2013 m. įgijo teatro režisūros magistro laipsnį Klaipėdos universitete.
Yra 13-os spektaklių choreografas bei režisierius, šoko daugiau kaip 30 spektaklių ir projektų.
Už geriausią antrojo plano aktoriaus vaidmenį Ramunės Čekuolytės filme "Stiklainis uogienės" įvertintas nacionaliniu kino apdovanojimu "Sidabrinė gervė-2009".
Buvo nominuotas šių metų šokio meno srities Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už vaidmenį A.Šeiko šokio spektaklyje "Aikštelėje laisvų vietų nėra".
Žmona – Edita. Vaikai: Lada, Pranas.