Solistas S. Rezgevičius: esu laimingas, nes gyvenu du gyvenimus

Nuo karinio orkestro iki "Nerijos"

– Po kariuomenės nusprendėte profesionaliai mokytis muzikos?

– Kai grįžau iš kariuomenės, stojau į S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. Tai per stojamuosius egzaminus dainavau tokią rusišką dainą apie Indoneziją. Dėstytojai juokėsi ir klausė, iš kur aš tokią dainą ištraukiau, nes jie tokios nebuvo girdėję. Paskui liepė pagroti M.K.Oginskio "Polonezą", atsisėdau prie pianino ir sugrojau vienu pirštu, jie šypsojosi, suprato, kad klausą turiu ir priėmė. Po kelerių metų mane pakvietė groti karinio orkestro dirigentas S.Gricius, taigi dirbau ir mokiausi. Labai daug grodavau trombonu, po 6–7 valandas per dieną. Susikūrė "Nerijos" ansamblis, ten reikėjo trombonininko. Ir viskas, kai įklimpau, tai 15 metų. Aš ir paskui sąžiningai repetuodavau etiudus. Pamenu, jei atvažiuodavome į kokį nors miestą, S.Povilaitis klausdavo, kuriame kambaryje apsigyveno S.Rezgevičius, tai prašydavo numerio kitame aukšte ir kitame kampe nei mano kambarys. Užknisdavau juos visus savo repeticijomis.

– Kas buvo "Nerija" anais laikais?

– Mes grojome vakarietišką muziką. Kai nuvažiuodavome į Rusiją, mus ant rankų nešiodavo. Daug visokių pokštų prikrėsdavome, pamėgdžiodavau S.Povilaitį ar Juozą Zavaliauską. Ir tik per plauką nepradėjau dainuoti.

– O kaip jūs nuo trombono perėjote prie solinio dainavimo?

– 1987 m. išėjau iš "Nerijos", mačiau, kad stovintis vanduo ėmė rūgti. Mirė ansamblio siela ir vadovas Romualdas Bieliauskas, viskas ėmė irti, ir aš išėjau. Pamenu, mano draugas, kitas trombonininkas sako: Staseli, tau reikėtų dainuoti kokiame nors Muzikiniame teatre. Kaip Dievui į ausį jo tie žodžiai. Kaip tik buvo paskelbtas konkursas į naujai atidarytą Klaipėdos muzikinį teatrą, pradėjau nuo dainavimo chore. Paskui vadovai pastebėjo, kad nebeišsitenku savo vietoje, taip gavau pirmuosius vaidmenis. Nuo 1994 m. tapau vaidmenų atlikėju, solistu. Kitas pasaulis atsivėrė. Buvau labai patenkintas, nes ta estrada man jau tada priminė kiemo muzikantus.

Padangių aistros ir pavojai

– Tačiau muzika ne vienintelė jūsų aistra, jūs – dar ir "padangių paukštis"?

– Jau 16-os metų pradėjau skraidyti sklandytuvu. Ir kariuomenėje šokau iš lėktuvo parašiutu. Buvo toks majoras Gavrilovas, naikintuvo pilotas. Jiems buvo privalomi šuoliai su parašiutu, bet jis labai bijojo šokti. Tai aš laikinai tapau majoru Gavrilovu, už jį iššokau. Jam įskaitė tą šuolį.

– Buvo kažkoks incidentas netoli Kinijos sienos, kas ten nutiko su ta skraidykle?

– Buvo labai rimtas atvejis, dabar juokas ima, o tada buvo nejuokinga. Atvažiavome koncertuoti į Kazachstano miestelį prie pat Kinijos sienos. Išėjau pasižvalgyti, iš kur galėčiau pakilti savo skraidykle. Pamačiau tokius neaukštus kalnus, paklausiau, kaip ten nusigauti, pasiūlė sėsti į tarnybinį autobusą, kuris veža darbininkus į brangiųjų metalų kasyklą. Atėjau, įsėdau, pats primenu kazachą, manęs net darbo pažymėjimo nepaprašė. Nuvažiavau, o ten pro vartus – į teritoriją ir nuėjau į kalnus, užkopiau iki sniegynų, maždaug į 2 km aukštį. O ten sargas pamatė ir iškvietė pasieniečius. Sėdžiu, dairausi su žiūronais po kalnyną, paskui pasižiūrėjau į apačią, kur man reikės nusileisti ir matau, kad atvažiavo 2 kariniai automobiliai, pasklido kareiviai, manau, mokymai prasidėjo, bet žiūriu, kad jie kopia mano pėdomis. Supratau, jog ateina manęs. O aš net dokumentų neturėjau, tik užrašų knygutę, prirašytą lietuviškai, vos išsisukau, teko įrodinėti, kad nesu šnipas.