Iš „čiurlioniukų“

Po ilgų dviejų dešimtmečių, paaukotų ne kūrybai, o miškui, – tiek metų R.Vaitkus atidavė darbui Smiltynės girininkijoje, – sugrįžti prie tikrojo savo pašaukimo nėra lengva. Juolab kad, kol viską atidėlioji ir lauki geresnių laikų, likusi atkarpa gerokai sutrumpėja. Tad norint atsigriebti už prarastą laiką, reikia labai daug pastangų. Romas nedelsė nė minutėlės – išėjęs į užtarnautą poilsį, kiek leido gerokai sušlubavusi sveikata, stačia galva nėrė į kūrybos sūkurį. Tikrąja to žodžio prasme gaudė kiekvieną dieną, prasmingai panaudojo kiekvieną mirksnį.

Parodoje eksponuojami per pastaruosius penkerius metus pastele tapyti peizažai, natiurmortai, portretai bei įspūdingi kostiumų modelių eskizai, kuriuos autorius seniai buvo subrandinęs savo mintyse.

Romualdas nėra naujokas meno pasaulyje. Jis iš tų „čiurlioniukų“ (J.Vosylius, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Angelė Banytė, Emilija Pumputienė), kurie pirmuoju desantu atvyko į Klaipėdą kurti uostamiesčio meno istorijos. Tiesa, Romualdas į šią draugų plejadą įsiliejo kiek vėliau, mat studijas tuomečiame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) pertraukė privaloma tarnyba sovietinėje armijoje.

Kita kryptimi

Bet apie viską nuo pradžių.

Kaip sakė pats menininkas, dailės geno veikiausiai nepaveldėjo. Niekas jo šeimoje nepiešė. O gal jis tiesiog neprisimena. Anksti netekęs tėvų, augo Viešvilės vaikų namuose. Būtent ten ir įvyko mažas stebuklas, pasukęs Romualdo likimą kita linkme. Jam besimokant penktoje klasėje, į Viešvilę, ieškodami gabių vaikų, užsuko M.K.Čiurlionio menų mokyklos pedagogai. Ten jie išsirinko du laiminguosius, vienas iš jų buvo Romualdas. Taip viskas ir prasidėjo.

Tuometėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje Romualdas mokėsi skulptūros klasėje. Jo ąžuolinė skulptūra „Daina“ – baigiamasis dailės mokyklos darbas – ilgai puošė mokyklos aplinką. Savo tolimesnę ateitį Romualdas, žinoma, siejo su skulptūrai artimais menais. Tačiau žmogaus planai, matyt, yra kuriami tam, kad kažkas iš aukščiau juos koreguotų. Neįstojęs mokytis keramikos, po metų jis pasirinko kostiumo dizaino specialybę. Ne dėl to, kad labai norėjo, o dėl to, kad konkursas į tą specialybę buvo pats didžiausias. Romualdas visada mėgo iššūkius, lengvas kelias jam buvo neįdomus. Jei jau eiti, tai tik į aukščiausią tikslą, kad ir akmenimis.

Pasirinkimą nulėmė dar ir studijų trukmė. Romualdui, augusiam be tėvų, reikėjo galvoti apie tai, kaip užsidirbti duoną. Kostiumo dizaino studijos tuo metu buvo trumpesnės. Studijuodamas neturėjo ambicijų kurti drabužių kolekcijas. Kur  jau ten, juk tam reikėjo lėšų. Jis tiesiog studijavo – atsakingai, kruopščiai, nuosekliai. Studijas sėkmingai baigė. Paskui užgriuvo gyvenimas... Atvykęs į Klaipėdą, kurį laiką dirbo „Pajūrio“ susivienijimo „Dailės“ kombinate (kūrė drabužius), ketverius metus vadovavo vaikų dailės mokyklai (dabar A.Brako dailės mokykla). Bet pajamos buvo menkos, o reikėjo išlaikyti šeimą. Tad jis ilgam atsisveikino su menais ir pasuko visai kita kryptimi. Laikinas atsitraukimas užtruko ilgus du dešimtmečius su kaupu.

Atėjo laikas

Nors menams nebebuvo laiko, širdis nerimo, alko kūrybos. Vienas kitas užsakymas, smulkūs darbeliai negalėjo išvaduoti nuo kūrybinio troškulio. Romualdas kaip išganymo laukė pensijos, kad galėtų atsidėti kūrybai.

Pagaliau tas laikas atėjo. Per „ilgąją pertrauką“ niekur nedingo R.Vaitkaus meistrystė. Retas kaprizinga pastele sugeba taip plastiškai piešti. Drąsiai teigdamas grožį, kurdamas kone hiperrealistine maniera, Romualdas nesistengia būti madingas. Jo darbuose nėra paslėptų kodų, ženklų, metaforų. Paprastumas ir neabejotina duoklė grožiui – tai, nuo ko bėga šiuolaikiniai menininkai, nes tiesmukas kalbėjimas nėra madingas, – tampa Romualdo kūrybos pagrindu, jo raiškos konstanta. R.Vaitkaus tapytos jūros kriauklės – kruopštumo ir meistrystės etalonas. Neįmantrūs darbų siužetai, paprastos buitinės detalės jo natiurmortuose įgauna visai kitą skambėjimą. Nesvarbu, kas vaizduojama, svarbu – kaip: su padidintu jautrumu kiekvienai detalei, šešėliui, atspalviui, o svarbiausia – su meile.

Parodoje yra tik trys pastele tapyti portretai. Romualdas sakė, kad portretas į jo kūrybą atėjo neseniai, bet tikrai laiku, būtent tada, kai kūrėjo raiškos branda padeda perteikti ne tik žmogaus veido bruožus, bet ir atskleisti jo charakterį.

Ši paroda – retrospektyvinė. Joje eksponuojamos įvairių metų pastelės ir grafika. Parodą galima apžiūrėti iki balandžio 27 d.

Vizitinė kortelė

R.Vaitkus gimė 1947 m. kovo 24 d. Akmenėje.

1961 m. įstojo į tuometę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, skulptūros klasę.

1969–1976 m. studijavo rūbų dizaino specialybę Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Pirmoji rūbų modeliavimo paroda, apimanti 1973–1976 m. R.Vaitkaus kūrybą, surengta 1973 m. Klaipėdos dramos teatre.

Vėliau R.Vaitkus surengė ne vieną personalinę parodą, dalyvavo jungtinėse parodose.

Jis yra nuolatinis kūrybinių plenerų dalyvis, ypatingai įsimintinos jo kūrybinės vasaros Duokiškyje, šviesaus atminimo aktoriaus ir tapytojo Broniaus Gražio gimtinėje.

Dailininko darbų yra įsigiję privatūs Lietuvos, Vokietijos, JAV, Rusijos kolekcininkai.