„Amžinybės sekmadienis“ minimas paskutinį sekmadienį prieš adventą. Ši šventė jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, tą dieną žmonės prisimena savo mirusius artimuosius ir apmąsto gyvenimo trapumą.

Šį kartą į šventę buvo pakviesti ne tik evangelikų liuteronų kunigai ir tikintieji, bet ir katalikai bei folkloro mėgėjai.

Čia dar kartą pristatyta Nidos kapinių krikštų paroda, priminta, kad jais paženklinti Kuršių nerijos bei pamario krašto žmonių kapus buvo įprasta nuo seno, bandyta svarstyti, iš kur yra kilęs šis paprotys.

Dovilų folkloro ansamblio „Lažupis“ nariai dainavo našlaičių dainas, kurios dera su Ilgių laiku, kai katalikai visą mėnesį nuo lapkričio pradžios iki advento pradžios mini savo anapilin išėjusius artimuosius, o evangelikai liuteronai tam skiria paskutinį lapkričio sekmadienį.

Kitoje etnocentro salėje renginio dalyviai pasinėrė į visai kitą pamaldumo dvasią. Čia prisimintas sakytojas Ernstas Roga (Ernst Rogge), apie jį pasakojo kraštotyrininkas Helmutas Lotužis.

Sakytojai – vadinamojo pietistinio lietuvininkų surinkimų judėjimo vadovai ir organizatoriai.

Bene pirmą kartą prieš publiką pasirodė šiame etnocentre neseniai pradėjusi veiklą liuteroniškųjų giesmių giedotojų grupė. Vieniems renginio dalyviams tai priminė vaikystę, kitiems tapo didžiule naujiena ir atradimu.

Skambėjo ir dainuojamosios poezijos ir giesmių atlikėjos Violetos Vencevičiutės atliekami kūriniai.

Apie tikrąją gyvenimo prasmę ir žmogaus gyvenimo vertę pasakojimą šišioniškių tarme papasakojusi dreverniškė Virgina Asnauskienė sujudino publiką.

Kunigas Liudvikas Fetingis pašventino vietos žmonių gausiai nuklotą vaišėmis stalą ir pakvietė pabūti drauge. Bendrystė neišskiriant tikėjimo ar gyvenamosios vietos buvo pagrindinė ir svarbiausia vakaro mintis.

Renginyje dalyvavo ne tik doviliškiai, bet ir žmonės iš aplinkinių gyvenviečių bei Klaipėdos.