„Sniego karaliene“ Klaipėdos dramos teatre prasideda šventinis laikotarpis – gruodžio 1-ąją teatro fojė jau stovi didžiulė, tiesa, dar nepapuošta eglė. Ją teatrui dovanojo Klaipėdos jūrininkų ligoninė. Per spektaklio premjerą, gruodžio 4, 5, 7 ir 8 dienomis, ji jau bus papuošta ir į „Sniego karalienę“ susirinkę vaikai į žiemišką pasaką paklius dar neprasidėjus spektakliui. Ypatingą nuotaiką kurs ir teatre veikiančioje kavinėje „Drama-Cha-Cha“ spektaklio proga meniu papildysiantys puošnūs keksiukai.

Per spaudos konferenciją spektaklio režisierius pasakojo, kad jam „Sniego karalienė“ yra ypatinga pasaka. „Man tai gražiausia, turiningiausia pasaka vaikams. Ji pilna spalvų, emocijų, kvapų. Ačiū Klaipėdos dramos teatrui, kad sutiko šį kūrinį paversti į scenos veiksmą, – sakė P. Tamolė. – „Sniego karalienė“ pasakoja apie dviejų vaikų, Gerdos ir Kajaus, brendimo laikotarpį, kaip jie virsta paaugliais. Tas nenusakomas laikas, kai iš vaikų tampama suaugusiais. Tai – spygliuotas ir atšiaurus laikotarpis“.

Danų klasiko kūrinį scenai pritaikė dramaturgė V. Rimkaitė. „Visada išlaikau pagarbų santykį su tekstu. „Sniego karalienė“ yra visiems gerai žinomas kūrinys, labai geras kūrinys. Didžiausias iššūkis buvo jo nesugadinti. Pasakoje daug veikėjų su skirtingais charakteriais, norėjosi juos ištraukti į paviršių, išplėtoti, pažaisti su kalba, nes tai spektaklis vaikams, tad puiki terpė žaisti, – apie savo darbą su pasakos tekstu pasakojo dramaturgė. – Dėl to kipšiukai kalba tik veiksmažodžių bendratimis, Sniego karalienė – labai poetiškais tekstais. Pasakos stebuklų pasaulyje visi veikėjai yra unikalūs, jų magija skleidžiasi per skirtybes. Taip pat tai labai gyvas pasaulis, kuriame kalba ir gyvūnai, ir rožės – norėjosi atvaizduoti tą jo gyvybę.“

Sniego karalienės vaidmenį kūrusi aktorė Eglė Jackaitė minėjo, kad rasti šį personažą savyje nebuvo labai sunku, „kiekvienas žmogus savyje turi visko – taip pat ir šalčio, ledo, užšalusius jausmus. Man nebuvo sunku tai atrasti savyje. Sniego karalienė yra šalta, išlaikyta, žiūrint į ją turi eiti stingdantis šaltis ir pagarbi baimė. Ji lyg kokiame burbule, bet žmonės dažnai taip jaučiamės, slepiame savo jausmus, nes bijome būti sužeisti“.

Sniego karalienės pagrobiamą Kajų scenoje kuria Jonas Baranauskas. Aktorius pabrėžė, kad jam pačiam atradimas buvo pasakos turinio gylis, „man įdomiausias dalykas, kai pradėjom kalbėt apie medžiagą, kad kai būni vaiku ir skaitai pasakas, žiūri filmukus, tuomet matai tik primityvią, paviršinę reikšmę. Kajuje užslėptos niūrios mintys, paauglystės virsmas, nešu žinią apie tuo metu apimantį emocinį įšalą. Man buvo įdomus tas atradimas, kad pasakoje kalbama ne tik apie dviejų žmonių paviršinius santykius, bet ir vidinius reiškinius“.

Kajaus geriausios draugės ir gelbėtojos Gerdos vaidmenį kurianti Samanta Pinaitytė pastebėjo, jog draugų personažai reprezentuoja skirtingus augančio žmogaus raidos etapus, „mudviejų santykiai parodo vaikystę ir paauglystę, bei kokie tuo metu mums svarbūs draugai. Pati Gerda dar nėra paliesta paauglystės kaip Kajus – ji tyra, gera, nuoširdi, visur mato gėrį. Kajus ir Gerda man atrodo kaip du susijungiantys priešingi poliai. Mums augant labai svarbu turėti draugų, ypač paauglystėje, kai manome, kad mūsų niekas nesupranta, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mus“.

Gerdos ir Kajaus idiliškos vaikystės paveikslą gobia močiutės meilės šviesa. Jos vaidmenį spektaklyje kuria aktorė Regina Arbačiauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad močiutė pasakoje giliai siejasi su pačiu jos autoriumi: „Man buvo šventė susitikti su H. Ch. Andersenu. Savo vaikystėje negirdėjau tiek pasakų, kiek jų girdėjo pats H. Ch. Andersenas. Jam buvo labai brangi jo močiutė, jis nespėjo su ja atsisveikinti. Per močiutę šiame spektaklyje turi pereiti gražus visų močiučių paveikslas, juk finale visi atsigręžiame į vaikystę ir į savo močiutes, ko jos mus mokė, kokius patarimus dalijo. Gerbiame ir vertiname jas. Nenoriu plėstis, tik paminėsiu, kad pats H. Ch. Andersenas yra sakęs, kad nuo visų negandų, su kuriomis gyvenime susiduria žmogus, gelbsti vienintelis dalykas – moralinės žmogaus vertybės. Manau, kad močiutės paveikslu, tuo, ką ji diegia vaikams, tai ir skamba.“

Apie spektaklį:

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.

H. Ch. Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.